Erdviuose tetos Rūtos namuose pusseserei buvo smagu. Tomas ir Tadas - padaužos dvyniai - pilni visokiausių idėjų  nenusėdėjo vietoje. Rūta pavargusi nuo nesibaigiančių išdaigų grasino pririšianti neklaužadas  prie tvoros, kur jie galėsią  ramiai pasėdėti. Broliai tik šaipėsi iš tokių motinos žodžių ir toliau  terorizavo  kaimą. Kartkartėmis, kai kantrybę praradęs tėvas nusijuosdavo  diržą ir gerai atausdavo per sėdimąją, dvyniai trindami skaudamas vietas prižadėdavo, kad nuo šiol jie būsią geri, bet užtekdavo tėvui nusisukti, kai šie pirštais imdavo rodyti kažkokius neaiškius ženklus. Situacija pablogėjo, kai vaikėzai pradėjo lankyti mokyklą - rugsėjo pirmąją   jie sukėlė  muštines ir  suplėšė naujas kelnes, antrąją mokslo metų savaitę  nusiaubė mokyklos sodą ir išdaužė  langą. Mokytoja Vanda pasidarė dažnas svečias jų kieme. Vincas juokavo, kad panelė mokytoja galinti kraustytis tiesiai  į namus: troba didelė, vietos visiems užteks ir taip dieną naktį galėsianti auklėti nevidonus. Vanda išdidžiai atkirto, kad nederėtų pamiršti, jog vaikų auklėjimas yra tėvų reikalas, bet karingasis tėtušis  atrėžė, kad geriausias auklėjimas - tai diržas.  Pirmieji  metai berniūkščiams nebuvo  sunkūs, jiems viskas patiko: Tomas mėgo piešti, o Tadas - dainuoti, bet geriausiai vis dėlto  sekėsi kūno kultūra. Baigus pirmąją klasę  panelė mokytoja nutarė nuvežti  mokinius  į ekskursiją - prieš keletą metų kaimyniniame ūkyje įkurtą lapyną, kuriame buvo veisiamos ir auginamos sidabrinės lapės.  Patenkinti vaikai autobuse  smagiai dainavo, kol ištroškęs Tomas panoro atsukti mamos nupirktą limonadą. Suplaktas butelis putodamas šovė į orą nuo galvos iki kojų apliedamas berniūkštį. Išsimaudęs limonado duše vaikis linksmai spiegė, o vaikai pamatę šlapias  Tomo kelnes sukleketavo - Tomas apsisisiojo! Dabar jau visas autobusas tiesiog žviegė.
     Ekskursija lapyne vaikams patiko, rimtas ponas vedžiojo po fermą, rodė narvelius, kuriuose auginamos lapės, po to leido  jas pašerti. Kol panelė mokytoja ir rimtas ponas sprendė rebusą, kiek metų reikėtų mokytojai dirbti, kad ji įstengtų iš savo kuklaus atlyginimo nusipirkti tokius prabangius kailinius, dvyniai liko be priežiūros. Nutolę nuo draugų  berniūkščiai ėmėsi realizuoti jau namuose apgalvotą planą. Artėjo gražiosios  Lidijos - mergaitės, dėl kurios galvą buvo pametę abu broliai, - aštuntasis gimtadienis. Lapės kailis būtų geriausia dovana tokiai panelei. Vaikėzai, apsidairę aplinkui, pamažu atidarė narvelį - į juos žvelgė įkypai siauros žvėriuko akys. Tomo ranka  lėtai leidosi į narvelį, o Tadas tuo metu jau traukė nuo pečių kuprinę. Per visą fermą nuaidėjo išsigandusio vaiko klyksmas. Lapė drykstelėjusi aštriais nagais per ištiestą Tomo ranką liuoktelėjo iš  guolio. Subėgę darbuotojai išsigandę iškvietė greitąją, bet paaiškėjus, kad mašina kažkur išvažiavusi, pats fermos direktorius apsuko sužalotą  ranką rankšluosčiu ir nuvežė Tomą į polikliniką, kur susiuvo žaizdas, nes įbrėžimai buvę gilūs. Besirūpindami sužeistu vaiku visi užmiršo apie pabėgusią lapę, tik  vėliau išvydę atdarą narvelį darbuotojai suprato, kas atsitikę. Grėsė rimti  nemalonumai, mat fermoje kiekvienas žvėrelis buvo rūpestingai suskaičiuotas. Buvo paskelbta visuotinė lapės paieška, deja, nedavusi  rezultatų. Tadas sriūbavo - šįkart nuo diržo tikrai nepavyks išsisukti, o dar ta  piniginė bauda, kuria gąsdino rimtas  ponas. Panelė Vanda susodinusi vaikus į autobusą sutrikusi blaškėsi po fermą nežinodama, ką toliau daryti, kol galų gale, supratusi, kad čia daugiau nieko nenuveiksianti, išgabeno vaikus  į namus. Direktorius parvežęs raudantį Tomą buvo labai piktas. Prigąsdinęs ir taip išsigandusius vaiko tėvus trenkė mašinos durelėmis ir nurūko į fermą, kur ir toliau visi  ieškojo pabėgusios keliauninkės. Vincas  nuraminęs, kad diržas tikrai bus vėliau, kai sugis ranka, nunešė sūnų į lovą, o daktarikė Rūta, šluostydama sūnaus ašaras, ramino vaiką, kad viskas bus gerai, kad tą žmogėdrą tikrai ras, o suradę nusuks sprandą. Po šių žodžių Tomas jau  bliovė, kad jam vis tiek gaila lapės,  nes ji taip gražiai žiūrėjusi. Dabar tėvams teko įtikinėti, kad žvėriukui  nieko blogo neatsitiks ir jis bus išgelbėtas. Lapė atsirado tik po kelių dienų, gyventojai aptiko ją, jaukiai įsikūrusią  negyvenamoje sodyboje šalia miško - pilkoji snausdama  būdoje  smagiai šildėsi prieš saulutę.
   Tomo ranka sparčiai gijo. Daktarikė kas kartą  tvarstydama žaizdas pamokslaudavo   nusikaltėliams ir grasino suimsianti juos į nagą. Vaikėzai klusniai nuleidę galvas atrodė tikri ėriukai, bet vieną lietingą vakarą  perskaitę istoriją apie Dedalą ir Ikarą   berniūkščiai susiginčijo.
- Žmogus - ne paukštis, jis skraidyti negali, - įrodinėjo Tomas.
- Gali, jei  pasidaro tinkamus sparnus, - nenusileido Tadas.
     Kitą dieną  likę namuose vieni vaikėzai užsiropštė į antrojo aukšto palėpę, iš kur atsivėrė plati kaimo panorama. Ištraukę iš spintos  paklodę jie surišo du jos kampus apie Tado kaklą - taip padarydami  paukščio sparnus. Tadas norėdamas įrodyti savo tiesą užsikabarojo ant palangės ir, atkirtęs broliui, kad jis tikrai ne bailys, stryktelėjo žemyn...
     Tuo metu keliuku tipeno Viktorienė, ką tik ganykloje pamelžusi karvę.  Pakėlusi galvą aukštyn moteris pamatė iš antrojo aukšto  krentantį vaiką, todėl klyktelėjusi sviedė į šoną kibirą ir puolė prie berniuko. Tadas gulėdamas ant neseniai supiltos žvyro krūvos gailiai aimanavo. Išsigandusi Viktorienė šaukdama  sukvietė visus  kaimynus. Parskuodusi Rūta apžiūrėjo sūnų ir kilus  įtarimui, kad  lūžo  koja, tėvas įkėlė vaiką į mašiną ir nuvežė  į ligoninę, kur senyvas chirurgas gerokai paplušėjęs  nelaimėlę sugipsavo. Vincas ir vėl ramino  išsigandusį sūnų, kad diržas tikrai bus vėliau, kai sugis sužalota koja. Namuose buvo atidarytas tikras ligoninės priimamasis, kaip juokavo senelis Marcelinas, atnešęs ligoniams alyvinių obuolių. Vienas, iškėlęs sutvarstytą ranką, o kitas  atkišęs sugipsuotą koją  lankytojams turėjo kelti gailestį ir užuojautą, bet kažkodėl atėjusieji tik  paslapčia krizeno.
   Pusseserei patiko rūpintis broliais, ji klusniai vykdė kiekvieną dvynių užgaidą: atnešti iš virtuvės limonado, pataisyti pagalvę, nubaidyti įkyrias muses ar perjungti gerokai nusibodusį televizorius kanalą. Nelauktai šeštadienio popietę, kai Tomo nebuvo namuose,  užsuko ypatingas svečias - panelė Lidija, atnešusi iškvepintą kvietimą į savo gimtadienį. Sunkiai vaikščiojantis Tadas   pamatęs gražuolę tarsi sustingo ir negalėjo nė žodžio ištarti. Lidija pameilikavusi, kad nuoširdžiai laukia brolių  vakarėlyje,  sumirksėjo juodomis blakstienomis ir išėjo. Praėjo keletas minučių, kol Tadas atgavo žadą.
- Ar tu matei? Ji nusišypsojo, ji tokia graži, - nerišliai mekeno ir tarsi atsitokėjęs pridūrė, - surask  mamos lūpdažį.
Mergaitė nelabai suprasdama prašymo spintoje rado   Rūtos ryškiai raudonus lūpų dažus. Tadas nuėmęs  dangtelį apžiūrėjo:
- Tiks, o dabar sėskis čia, - įsakė sutrikusiai mergaitei. Kai ši krestelėjo šalia, berniūkštis nutaisęs paslaptingą miną ėmė jai dažyti lūpas. Vaikiška ranka šiek tiek drebėjo, todėl lūpų linija išėjo stora ir nelabai tiesi.
– Bus gerai, - patenkintas tarė vaikis. - O dabar pabučiuok man į skruostą, tik, žiūrėk, stipriai, kad liktų žymė.
Mergaitė nedrąsiai lūpomis prisiglaudė prie Tado, šis nekantraudamas  stipriai apkabino mažąją. Ant išbalusio berniuko skruosto  raudonavo lūpų kontūrai.
- Ką tu  darysi?
- Kai grįš brolis ir perskaitys kvietimą, aš  pasigirsiu, kad Lidija labai  prašė  ateiti ir net mane pabučiavo. Žiūrėk, nieko jam neprasitark, kitaip  bus amba, -  pagrasino atkišęs sugniaužtą kumštį.
   Lidijos gimtadieny išties buvo labai smagu, tik, deja, nei Tomo, nei Tado jame nebuvo. Pusseserė  visiems, klausinėjantiems apie dvynius, aiškino, kad taip broliai išsisuko nuo  seniai žadėto  diržo.