(9)

Glėbyje aš tavam sužydėjus
ir apsvaigus pakilsiu aukštai.  
Mano širdžiai tik šito reikėjo...
Ugnimi vėl pavirs pelenai.

Džiaugsis dienos – juk saulė vėl šviečia.
Na tai kas, kad rugsėjis nūnai.
Medžių garbanos auksu pakviečia
pabraidyt, jais padengti takai.

Visos spalvos mus sveikina tyliai,
Krinta žemėn auksinis lietus.
O gyvenime, tu nenuvylei
Padalindamas laimę perpus.

Meile mano, gyvenimo kelias
Susikirto. Ir mintys man velias...

(10)

Meile mano, gyvenimo kelias
susikirto su tavo keliu.
Atsivėrė į laimę langelis –
su tavim aš ir vėlei einu.

Tu kalbėki, širdis juk tylėjo,  
šitiek kelio vienatve ėjai...
Pasimiršo speigai ir nuo vėjo
pasislėpt pas mane atėjai.

Meilės prieplauka. Mano uostas
juk priglaus ir atšildys ledus.
Duoki laiko. Gyvenimą glostau,
Neatvertų kad vėlei nasrus.

Tu šnabždėki, šnabždėki į ausį
ką norėjai balsu šaukt. Neklausiu...

(11)

Tu šnabždėki, šnabždėki į ausį
ką niekuomet kitai nesakei.
Kai tave aš apgirtus paklausiu,
pakartok kaip mane pamilai...

Pakartok, negali kad gyventi
be manęs, be karštų bučinių...
pakartok ir nereikia net klausti,
vai kodėl su tavim aš einu.  

Bėga dienos, aš jų neskaičiuoju.
Man juk metai lyg viena diena.
Širdimi vadinu ir kartoju –
mūsų kelias tai mūsų daina.

Ugnimi suskambėję akordai
Mums gyvenimo išmetė kortą.