(tęsinys)

Paskutinė vasaros diena. Iš šalies nužvelgiu savo susikūprinusį paveikslą…

Sidabro spalvos debesis raudonos pašvaistės potėpiuose gelsta, alpsta nuo grėsmingai raudonos spalvos ir sutrupa, išdyla bendrame paveikslo kolorite. Žmonių figūrų balti kontūrai glaudžiasi, it gedėdami, laukdami kažkokio neįprasto įvykio ar reiškinio.

Jūsų literatūriniai laiškai persišviečia reginiu, atskleisdami ir baimę, ir abejonę, ir viltį, tarsi atvaizdas atvaizdo
–  Laiptuose
Pagalvoju, ar iš tiesų taip yra? O gal imu abejoti savimi, savo mintimis ir tais pajėgumais, ką darau.

Kūryba ir yra palaima. Gal kas nors tai vardys kaip norą išsišokti, pasireikšti, sužibėti, papildyti savo ego. Bet ar tai blogai?
– kaip lietus
Ieškau savo vietos spalvose, jų žaismėje bendroje meno sintezėje, bent man taip atrodo.
Bet šiandien saulė išniro iš po debesų  švininio šydo, apšviesdama ne laiku  pradėjusius gelsti kaštonų lapus, nors dar ir nebuvo  pirmųjų šalnų, pirmo staigaus atšalimo.

Vasara  šiemet, kaip niekad, buvo karšta.

“ Aišku, esame visi labai savotiškos asmenybės. Net labai!” – dar kartą pakartoju sau ir tiems, kurie paklausia, užduoda logiškus ir ne visai naivius klausimus praeidami, prabėgdami pro šalį, galbūt net nežvilgtelėję į mano ką tik nutapytą paveikslą, kvepiantį neišdžiūvusiais dažais.
O visgi...
Kiekvienas žmogus - ištisa, atskira Visata. Visi tai, rodos, žinome, bet vis tiek gyvename ir išliekame stiprūs tik savyje, savame pasaulėjyje iki pat pabaigos. Gal būt kažkokie netikėti  sukrėtimai kažką ir pakeičia, kažkur nukreipia, bet reikia turėti daug drąsos ir kantrybės, kad išliktume stabilūs ir pasitikintys, kaip ir tie kaštonai:
keičiantys lapų spalvas,
                                   formas,
                                             prisitaikantys pagal metų laikus,
                                                                                              atmosferinius pokyčius…

Negalima teigti, kad pradeda  skaudėti galvą vien nuo abstinencijos priepuolių, nuo tų įpročių, kurių atsikratėme šiandien, o gal tik ir prieš keletą dienų. Šiandien nekyla ranka  kažką pataisyti, nes nuojauta sako, kad  lengvai galima viską sugadinti arba atsikratyti mums nereikalingo, šiandien iškilusio materialinio ar dvasinio diskomforto.

Pasąmonėje  išliks tas, kas jau padaryta.

Bėk nebėgęs, skubėk neskubėjęs – vandens lašas išdžius kaip ir spalva: išbluks, išgaruos. Liks dėmė, už kurios slypi šiandienos realybės būtovė, kurioje gyvename, kurioje gyvensime tol, kol ryto spalvos keičiasi, įgauna kitokius atspalvius.

Dedu paskutinį  tašką be parašo, tikėdamasis , kad daugiau nebesugrįšiu prie tokių minčių, prie  tokių išraiškos formų.

Tačiau…

Dažų ir terpentino kvapas  nuveda kitu takeliu .
Muzikos garsai užpildo erdvę, užgožia abejones.
Mintys pražysta naujomis spalvomis…

Tęsinys bus (arba nebebus)
Parodys laikas.