Padūkęs senamiesčio brukas.
O gal tik basos vaikiščio pėdos?
Iš atminties laikinos atviruko –
Tokios alkanos, šaltos Kalėdos.

Pirmą nuorūką gatvė įbruko –
Pasirodė karti be galo.
Prasiskleidė  perkelio rūkas –
Nuo nuodėmės širdis apsalo.

Na ir gašlumas padūkęs,
Žaidžiant suaugusių pokštus –
Meilė kampe sandeliuko –
Vien žingeidus kūnų šokis..

Pigus žaidimas. Pigus vynas.
Užkaboriuos paplavų tvaikas.
Tai ir norisi spjaut į vitriną,
Kuri apžlibina sielą vaiko.

Kuri nykumą viltingai uždangsto
Kaukėm veidmainių, šlykščia šypsena:
Mokėk sava jaunyste iš anksto –
Skaudžiu akmeniu gatvė grįsta.

Nebuvom pikti – tik padūkę –
Veidmainiams kibom į gerklę –
Nuo šūvio kūnas susmuko
Ant grindinio melu šerto.

Negyvą, tysantį kūną
“Šuns mirtimi’ išvadino.
Stabai stypso, negriūna –
Siela rėkia lig užkimimo.

Palaima – kurs kančią priėmęs,
Kaip atspirtį meilę surandą.
Neteisus nei vieno, save ištrėmus –
Siela užspringt liūdesiu bando.

Kad netikras buvo žaidimas.
Kad netikra Žemės gėlė.
Liūdesio gilus prisilietimas,
Kas labiau sugelti galės?

Angelas širdgėlą palietęs,
Nuplasnojo į tolimą tapsmą.
Pritvinkęs skausmas išlietas
Iš balto vasarvidžio sapno…

*
Ne-gelia, ne atgaila tai –
Gilianti gatvės geležtė
Brukšteli per pėdas, - ko atėjai? –
Tarsi lenktinis atlaužtas.

Smarvė dervos, po ja akmenys guli
Gyvi, tad menantys žingsnį,
Todėl taip skaudžiai duria
Į paširdžius, ir imi inkšti

Tarsi šunytis beglobis –
Uodi atklydęs pakampes –
(Atminties išsaugotą lobį
kažkas iš pakampių ištampęs).

Tad gauni spyrį nemenką
Ne į paširdžius – į širdį,
Pabrukus sprukti tenka,
Nuščiuvęs lekuoji ir sverdi.

Ach, toks beveiksmis rytas –
Tysau į niekur nuklydęs,
O norėjau dar neprašvitus
Sprukt nuo savęs, bet išvydęs

Tarsi sapną, tarsi ne sapną,
Bet tokį pranašiškai tikrą –
Nelaukia nieks už kampo,
Nebent koks šešėlis nutiškęs

Nuo nesančių pėdų ir liepų,
Kas atmintyje ištežo.
Laiko burtų lazdelei liepus,
Lyžtelėjo gatvės geležtė.

Ne pėdą, o apavo padą,
Bejausmį ir klaikiai užmaršų –
Virš klevų Saulėkalny kabo
Mėnulis senas, iškaršęs.