Kai pavasarį tryškus sula pasisaldino tonom nektaro,
Ko stebėtis, kad rudenį valgom saldžiausius vaisius?
Intensyviai gyveno visi, o dabar veiksmą kiautuos uždaro,
Nes pradėjo šalna lapų ryškųjį skiautinį siūt.

Net tirščiausia migla neužkloja šermukšnio karolių.
Kaip karalius žengi tau ant tako paklotu variu.
Barsto auksą beržai, bet jo rinkti jau niekas nenori -
Apsispręsti sunku, būt turtingu ar būt nemariu?

Ir kėsinasi šaltas lietus karštus įspūdžius stropiai nuplauti,
Išsilieja riba, tarp kas buvo ir to, kas dar bus.
Sielvartinga giesme gervės laimina skrodžiamą skliautą.
Šermenų drobule žemė pakeičia margus rūbus.

Ar pakviesi mane į pavasarį menantį glėbį -
Kad net gruodžio nakty susilietume tvinksniais širdžių?
Lai gyvybės sula nusimetus ledokšnius vėl bėga -
Išsigąsta mirtis, kai gyvent ir mylėti geidžiu.