o vieną dieną
tau samanos ir kerpės
šelmiškai šypsosis,
kad per stipriai
nemindžiotum
savo gelsvas bėdas
išpasakos.
ties tavo žalstančia sruoga
žili kelmai
per upę irsis
kliuksėdami,
kad vieniši, kad rūksta.
ir žengsi tu,
ir tavo batuose paraudusi
padangė tems.
o vieną naktį
tau jonvabaliai
lempų negailės
kad tik su savimi neimtum
tau švies, pakol sparneliai
nesudegs.
ir tykiai guolis lauks tavęs
po klevo šakomis,
ir gulsies tu savo
senan hamakan –
šimtai skruzdžių  
raizgytomis virvelėmis
lopšinės pašnibždėti
tau į plaukus lips.


*skiriu pavasariui