Kažkas krenta per naktį į dugną,
spinduliais pasišviesdamas kelią.
Per sutemusią vakaro liūtį
man saulėlydis tyliai vaidenas.

Nenudžiūvo rasa nuo blakstienų,
leidžias miegas, sutrikęs nuo melo,
ir išbaltina lūpų gašlumą,
lydant saulei debesį tavo.

Išsileidžia kasas ryto sodai,
kai įstringa kyliu debesylai.
Saulė leidžias, atrodo, vienodai –
susiteps sutemom neprabilus.

Suvirpėjusi smilksta iš pievos
darganom vakare išgaruoja.
Miegas ašarom dūžtančio stiklo
mažą degantį vėją sapnuoja.

Senos liūdesio godos nutyla,
sminga paukščiai migloj pasiklydę –
žiba akys tauraus palikimo,
mano sielvartu ūkanos kyla...