Gulėjau žolėj. Man vaidenos apgriuvusi Deltuvos kirkė./ Menu lyg pro rūką: pritemus į kaimą užėjo kryždirbis Svirskis./ Iš debesų pamačiau, koks jis buvo dulkėtas, nuo amžių pavargęs./ Lydėjo jį mojaus mėnulis – lyg angelas sargas./ Kryždirbis kaime kelias dienas užsibuvo. Gėrė alų Sekminių./ Paskui po grūšia tašė, skaptavo jis kryžių./ Atsidėjęs plušėjo – taip Van Gogas tapydavo Arly./ Atsitiesdavo kartais – žiūrėjo į jaunus rugius ir galusodėj pririštą arklį./ Baigęs išėjo gilyn Lietuvon, tam kryžiuj palikęs meną ir gėlą./ Vyrai po atlaidų jį apstojo lyg protėvių vėlės./ Šnekėjo atlaidūs, linksmi – kitas užsukęs palieka vaikų, o šis, mat, paliko Dievą./ Lyg tyčia vėjas stiprus sijoną užvertė ievai./ O Svirskis nuo vieškelio žvelgė liūdnai – į vyrus, ko stovi/ ir laisto jo kryžių alum – per mišias šitaip kunigas vyną aukoja./ Vyrai sprendė, kur kryžių statys – gal prie vieškelio seno./ Mat, jam nusibodo vežimai, kanopos arklių- vieškeliui prireikė meno!/ O ten, dubury, nuskendo Toliūno vaikai ir išėjo į tolius – / kažkas, būk, regėjęs aušroj, kaip juos lydi į dangų Maironis./ Sutana jo rasota, šlapia, o prelatas, sako, kaip gyvas./ Jo liturginiai rūbai ruseno raudonom alyvom./ Štai kur grožis tikrasis, man teigė pažįstama moteris Alma./ Žinau, nuo to grožio numirsiu – apleistas, pasidėjęs balną po galva./ Numirsiu kaip A.Kalanavičius savo sodyboj, ir tai bus teatras,/ nes mirtis man – tai menas, aš buvau gi jo latras!/ Tegul randa negyvą. Atvažiuos kas nors paryčiu pirkti veršingos telyčios,/ ras laimingą nors kartą mane. Prie pirties degs baltųjų alyvų grabnyčios./ Dar regėsiu – po ąžuolu vienišas sėdi Radauskas. Gano jis Vienaragį./ Toks panašus man į tėvą, kai ariant jis šveičia noragą./ Tylumos! Štai procesija eina prie kryžiaus. Jį šventina jau nužudytas klebonas. Kryžius išpuoštas žolynais./ Išprotėt nuo tradicijų grožio reikėtų, bet nebūt išvežtam į durnyną./ Kūrybai nėra pilnaties – kryžius ėmėsi meno: pradėjo čiulbėti./ Paukštė giedanti susisuko tam kryžiuje dėtį./ Žmonės jį pavadino gražiai – čiulbantis kryžius. Ir žodžiai tie tapo kūnu./ Bernardas ėmė rašyti pamokslą paukščiams klastūnams,/ kurie talentingai naudojo giesmę kaip meną:/ giedojo kalnus šventus virš liepsnojančio krūmo, o Mozė juos lesino kruopomis manų./ Visi jie geri! Ne tik paukščiams kaltė – ir poetams!/ Užtikrintai veikia meno nuodai, nors iš lėto./ Supratau, kodėl Salomėją kalė prie kryžiaus – ji mus kankino./ Reikėtų griežtai uždraust ir Andrejaus Tarkovskio kiną!/ Poetui nereikia laimės. Gyventi lengvai palinkėkite savo kaimynams./ Guli jaunutis Jeseninas morge pernakt, o morgas viduržiemy kvepia kmynais./ Kraujo dėmės ant baltų marškinių – paskutinis eilėraštis jam atvėrė gyslas./ Tvarščiais moja poetas – gal šitoks poezijos tikslas?/ Prie kryžiaus kala save visi grožio kurjeriai, su aušra pakilę./ Atkimškit mėnulio butelį žalią ir įpilkit jiems vyno.