.     Vienąnakt sodriam rugpjūčio danguj sėdėjau. Praeivius tolimosiomis šviesomis akinau ir keiksmus nuolat girdėjau. Tolima draugė Luna vienąsyk prasitarė: ,,Minia pavydi tau šviesos ir spindesio\". ,,Gęstančių senų žvaigždžių kalbos\" - pamaniau. Džiaugiausi savo ryškumu ir kartojau Gėtę: ,,Sustok, akimirka žavinga!\" Dėdė Merfis nemėgo Gėtės ir labai mylėjo mane, todėl norėdamas perspėti sušnibždėjo man į ausį: ,,Dėsniai veikia ir danguj, atmink tai\'\' ir įteikė man sumuštinį. Čiupau, atsikandau ir... Ėėė..! Išsprūdo... Paleidau... Kažkur toli toli nuskriejo. Puoliau vytis. Priskriejusi prie pat žalsvai melsvos planetos suklikau. Mano sumuštinis nukrito sentimentais į planetą. Pakėliau ir apžiūrėjau jį. Vienatvę, ilgesį ir liūdesį pavyko išgelbėti, tačiau meilė liko prilipusi prie Naujosios Planetos. Nuo tada ir keliauju aplink ją ieškodama meilės užsitepti ant savojo sumuštinio. Ir karts nuo karto ištiesdama pirštelius į tolį sušnibždu sau: ,,Kažkada ir aš buvau ta nepasiekiama, šviesi, svajonės verta žvaigždė...\"

P.S. aš dar sugrįšiu.