Tai todėl, kad skaisčiausioms rugpjūčio žvaigždėms
Leidau kristi, iš jų neprašydama nieko,
Lieka svajos ir viltys svajokliams jauniems,
Na, o man tik suirzęs bambėjimas lieka.

Pripažįstu - pavydžiu smalsumo, jėgų,
Galimybių matyti pasaulį spalvingą.
Iki šiol dar maniau, kad liepsnoju, degu.
Pasirodo - smilkstu, pelenais gausiai sninga.

Ir apžilpusios akys menkų kibirkščių
Nuo dangaus šviesulių jau atskirt nebegali.
Nežinau, kiek jau sieloj tiesų išvirkščių
Apaugino lukštais daigą jauną ir žalią.

Pavargau. Noriu miego. Vargingai keliuos,
Kad išvysčiau bekrintančią žvaigždę rugpjūčio,
Ir pati nejuntu, kad jai garsiai meldžiuos,
Kad svajoju, kad trokštu gyva nesupūti.