Aš nerašau eilėraščių.
Aš jų neieškau, nekviečiu, nelaukiu.
Jie patys eina į mane,
Jie patys skrenda į mane,
Jie patys į mane suplaukia.
Jie patys krenta į mane
Sunokusiais saldiniais obuoliais
Iš saulėto vaikystės sodo.
Jie patys klaidžioja aplink
Painiais iliuzijų keliais,
Aš žiburio neuždegu,
Kur eiti - neparodau...
Bet jie vistiek
Susirenka many,
Susėda į manas mintis
Visi tokie protingi,
Gražūs, svarbūs.
Jų kartais būna net per daug,
Kaip rudenio lietaus,
Barbenančio pernakt
Į mano nerimo duris ir langus.
O kartais jų ateina taip mažai.
Arba visai nebūna
Daug dienų, savaičių.
Tada galiu ramiai
Miegoti naktimis.
Neslankioja rytais
Nieks apie langus ir duris.
Ir dienomis nieks
Po mane nevaikšto...

Aš nerašau eilėraščių.
Aš jų neieškau,
Nekviečiu, nelaukiu.
Šviesiom dienom,
Tamsiom naktim
Jie patys rašosi ...širdim.
Aš juos tik perrašau
Ant lapo balto.