Išpranašautą
šventųjų ir
prakeiktą velnių
naktį juodą,
vėjo darkomą, negailestingą,
iš kapų
namuos sugrįžę parvedė
miegantį Mocartą

skeletai
raktikaulius palikę
karste

Lipšnus pirštai ant klavesino,
kad tik numirt
kur gražu,
matant altorių šešėliuos atgimusią Salomėją,
paukščius amžino atilsio pasmerktus-
užklupo tamsa,
o šie vietoj pietų pasirinks šiaurę.
Nesuderinti vargonai,
žiemos užklupta gamta,
dūmais ugnies Prometėjo patvino manyje.
O damos, nešinos sukiužusius lietsargius,
barbena mirčiai į nasrus,
negailestingi pranašai,
ant klavesino nudardėjęs vakaras
----
užuodžiu
autentišką dvasios vagystę,
soti vakarienė - sulūžo šakutės,
praradusios koordinaciją damos,
maršas ketvirčiuodamas meilę,
pardavė laimingą
šėtonui,
laimingą mirčiai,
laimingą, nudrioksti
sulėtintame kadre
----
griūvantis teatras,
skerdžiama minia,
it svaidomas iš kapo atėjęs miręs,
dar kartą atgims palaiminti paženklintą
viskas ką mačiau:
iškaršusi mirtis,
jaunystė šukuodama šiai plaukus,
ant kurių nusės
Marija
kryžiumi nuteista.