Arti, toli, ir vėl arti - toli
Slysta per visus kietuosius paviršius
Kelios iš tiesų nepanaudotos dienos.
Ne kažin kas - žaliai ir pavandeniję,
Ir dargi šiltam atminties fiksaže pakibę
Užkampiai atgijo chromatais prie vieno liepto tiesiog į niekur,
O nostalgija lietus pratisas valiūkine jėga,
Visais į debesis žiūrinčiais vamzdžiais
Nuplaukė asfaltu lyg bevardė geografų nenubraižyta upė.
Mažas vaikas prie autobuso tiesiai  rangiąja srove
Labai toli per lašėjimų ritmiją va kaip viską ištiria -
Tik vieniši mintijimai apie kaitriosios saulės adventą:
Ši vasara dviveidėmis kortomis dugnais į debesis
Savo nevienodais taškais plaukia į rudenį,
Šitą kroniką buvo galima sparčiai nuspėti.
Tik koks nutekės trumpadienis rugsėjis? -
Atvirai susidėstęs klausimas ausyje
Toli arti, toli - arti per nesunaudotų dienų aruodus
Tykiai vyksta bebalsiai pasikeitimai per ramią beržų vorą
Link užsičiaupusio ežero veido.
Ten žuvys neskiemenuoja dienų ir neturi kalendorių.
Tamsiai gyvena ten, apačioj kai nebraidau šalia jų.