Iškart net pagalvojau - lyg koks kelmas arba medis nupjautas, sėdinčio žmogaus ūgio. Nors ne kartą mačiau, tačiau galvojau, gal supyks, gal paprasčiausiai nenorės bendrauti, gal eik pro šalį. Taip ir dariau. Visos kantrybės kada nors pasibaigia. Tai ir man kažkas panašaus gavosi.
Neisiu aš pro šalį, o būtent prie tavęs. Pyksi nepyksi – tavo problema. Va, ir sėdžiu šalia. Bet lyg kažką ir pajutau. Pajutimas sukėlė išgąstį. Ar reikia man to? Turbūt taip. Tiek kartų praėjęs pro šalį, lyg niekur nieko, net nepasilabinęs, tarsi kažkoks kiauliukas. Prie jo šuo. Kam?
Jaučiausi pavargęs, pasėdėsiu, juk nenuvys arba šuns neužsiundys, kuris man pradžioj nesukėlė įdomumo, o tapo, kaip vėliau paaiškėjo, pagrindiniu veikėju.
Atkreipiau dėmesį, lyg ir žvejoja: matau plūdę, meškerę; plūdė bėginėja, reiškia, gaudo su žuvele, nori lydekų. Tegu. Kiekvienam savo. Ir - šuniškas amt, du kartus. Žmogus čiumpa meškerykotį ir kerta, kažkas užkibo, nors ir taip aišku kas. Bet įdomu. Žmogus gan keistai eina prie kranto, velka laimikį, paima; pastebiu - kažkaip ne taip, kaip mes visi. Ir suvokiu, kad jis aklas. Visiškai. Aš pritrenktas. Žmogus su negalia turėtų sėdėti namuose ir tiek; o jis kažkaip nusigauna prie upės ir žvejoja. Iš kur toks noras ir energija? Tai va, tai žvejys, tikras...
Sėdžiu it su akmenėjęs, bijau žodį ištarti, nors ir taip nieko nebliurbėjau. Galvoju, kas bus toliau. O toliau beveik tas pats: šuo du kartus amtelėjo, o žvejys paėmė meškerę ir kirto - eilinė lydeka vėl pas jį. Kaip pasakoj. Net buvo momentas, kai pasirodė, jog sapnuoju; o gal tikrai? Nėra kaip patikrinti. Žvejo juk neklausi. Sumaniau atsistoti – šuo amtelėjo vieną kartą, kas įdomiausia. Atsisėdau – vėl vienąkart. Ir tylu, lyg niekur nieko. Pagalvojau, kaip galima taip išmokinti šunį. Juk ne žmogus...
Kažkaip išsiplėtė tyla, apgaubė mus visus tris. Įnirom į ramybę ir, manau, paliko visiem gera. Nesinorėjo jokių amtelėjimų. Tylėk, šunie, pamaniau, suprasdamas, jog viskas lydekos valioj. Nekibk, palauk, nesuplėšyk, kas ką tik susikaupė.
- Su musele gaudai? - net krūptelėjau nuo balso, tarytum kas senos skrynios dangtį kilstelėjo; tas garsas it medvaržtis įsisuko į tylą.
Yra klausimas, svarsčiau, o nėjosi ne tik atsakyti, bet nors kokį garsą išstumti iš burnos.
Tylėjau. Gal nebeklaus, pamirš, senis juk... Vėl kas priėjo prie skrynios ir parūpo, kas ten vidun, kilstelėjo. Aš net pradėjau norėti to garso. Tegu traukiasi ramybė, tegu palieka. Žvejys nori kalbėti. Kelių metų tyla plyšta. Jaučiau, tik reikia apsiraminti, pokalbis bus įdomus.
- Seniai jau, daug daug metų, - pradėjau it atodūsius žodžius po vieną tarsi į rikiuotę dėlioti.
- Ir aš, - atsisuko. Maniau, išsigąsiu žvilgsnio, gal net pasibjaurėsiu pamatęs jo akis; jos buvo mėlynos, skaisčiai mėlynos, tarytum ne aklo. Suglumino žvilgsnis, neatlaikiau, pajutau kažkokią kaltę. Kodėl?.. „Ir aš“, nuvilnijo du mažyčiai žodeliai. Trūksta prie jų „anksčiau“...
- Dar su bambukine meškerėle, nuo sraunumėlės prie sraunumėlės. Nuo kiršlio prie upėtakio. Vos ne kiekvieną dieną. Čia ant skardžio gyvenu. Toje sugriuvėlėje. Kiti mano, kad iš vis niekas negyvena, kad net gyventi neįmanoma. O aš gyvenu. Ir gyvensiu. Abu. Taip aš noriu.
Skrynios dangtis užsivėrė. Sugrįžo tyla. Suvokiau, jog kuo greičiau reikia sujaukti tą ramybę, kuri lyg hiena vis arčiau ir arčiau.
- O dabar... ne?- rūpėjo man, nes ta, nekalta vandens paviršiumi lakstanti plūdė, nuo pat pradžių mane erzino.
- Dabar ne, - tvirtai ir kitu balsu, gal net piktu:
- O tu mostelėk. Nagi, mostelėk. - Akys it vaiko sutvisko. Va, koks šelmis, pagalvojau ir paliko ramiau – kalbam. Galvojau: jam apie devyniasdešimt, o gal ir šimtas; veidas – nebebuvo vietos raukšlėm; kūnas lyg įvyniotas į tarsi gyvenimo tvarsčius; bet tai niekis; vidus toks laisvas, jog, atrodė, visai kūno nėra, lyg ir nereikia jam jo; ir dar atrodė, juk jis paprasčiausiai gyvena.
- Aš noriu vėl išgirsti valo vėją. Kaip kapoja orą. Pjausto vandenį. Čaižo prispaustas akmenų kupras nepavykę ir pikti metimai. Aš pats dabar kaip ta kupra. Ko lauki? Ko erzini? - jis tiesiog buvo tuose žodžiuose.
Tarsi pirmąkart vyniojau nuo ritės valą; gražiai rinkelėmis dėliojosi ant žolės, nuvargintos rudens.
Ir pakilo muselinės valas, kaip pabaidytas paukštis, kilpinėjo ore, tartum plasnodamas sparnais; jo skrydį, tikiu jo galia, matė žvejys giedro dangaus spalvos akimis.
Žinojau, kad taip atsitiks. Neištvers. Skriejantis valas pasigavo žvejo norą.
- Nors kiek, nors kartą duok pamėtyti.
Aš to laukiau. Įdavęs meškerykotį, pasitraukiau šiek tiek. Dėl viso ko.
Rankos, pirštai, net visas kūnas pasikeitė, tarsi ne jo, susiliejo viskas: ir jis, ir metimas. Atrodė, kad žvejys tuoj pats pakils; jis rodė sviedimą, kokio nebuvau dar matęs. Tik girdėjęs. Vardinis. Gal jo?
Kito metimo nedemonstravo ir tiek. Nemokėjo ar nenorėjo? Galvojau: nematau veido, nusisukęs nugara į mane, vis vien tikiu, jog išsilygino, be raukšlelės; ir pats išsitiesė, neliko kuprelės; dabar labiau panašus į jaunuolį, kuris ką tik pamilo muselinę. Ir pamaniau apie save: turbūt, gal duos dievas, ir aš taip atrodysiu po keletos dešimčių metų; bent jau tikrai norėtūs tokios senatvės.
Kiek jau kartų muselė tekštelėdavo vandenį, nebežinojau. Ir tik dabar prisiminiau šunį. Jo nebuvo. Nei šalia. Nei kur kitur. Dingo. Kaip žvejys grįš namo?
Senis vis mėtė, net nesiruošė sustoti. Sunerimau: o gal niekada to niekas nesustabdys?
Iš kažkur atsiradusio šuns lojimas viską sugriovė; jis lojo be perstojo. Žvejys nebemėtė. Tvirtai laikė meškerykotį rankomis lyg kas norėtų atimti. Šuo vis lojo. Kažką reikėjo daryti.
- Aš jį tau dovanoju, žvejy. Tu nieko nepamiršai ir jau niekada nepamirši. Turėk jį. - Apsidžiaugiau, kad pasakiau, visai nespėjęs apie tai pagalvoti. Savaime žodžiai išėjo iš vidaus.
Jis atsisuko, žiūrėjo į mane neregio akimis. Šuo nutilo, tupėjo šalia šeimininko.
Viskas, pagalvojau. Reikia eiti, nes tuoj vėl nebežinosiu, ką daryti toliau.
Tolau vis atsisukdamas. Žvejys dar žiūrėjo į mane. Jutau, kad šiandien padariau kažką gero. Ne, ne kad muselinę padovanojau, ne. Tačiau, kad gražinau jį ten, kur senai bebuvo. Pagalvojau: o gal jis ir visai ten nebuvo; niekada?