Begaliniam sraute minčių
aš vis dažniau pasiklystu
ir vienas pasilikęs tariu –
kam tiek reikia man jų?

Esu nuolatiniame bėgime
pats nesuprasdamas kodėl?
bet kasdieną jaučiu Tave,
mano Viešpatie, meile vėl.

Kaip noriu sustot, pailsėt,
pabūti Tavoj artumoj,
bet gyvenimas verčia skubėt,
sužinoti, kas bus rytoj.

Nekeikiu gyvenimo niekada
ir neieškau sau vien naudos,
tik norėjau žinot visada,
ką man šis gyvenimas duos?