paduok man duonos juodos
įpilk man stiklą vandens
vėl tėkmėje godos
manosios dienos gyvens

lai jos bylos kur tekės
vien tik Dangus tai težino
man tavo žodžio reikės
to kuris viltį grąžina

to trupinėlio šviesos
žiemos ilgąją naktį
mažą krislelį tiesos
kurios nesinori netekti

tad paduoki man duonos juodos
stiklą tyro vandens
lai vakaras senas dienas apraudos
lai rytas nauja viltimi vėl gyvens