Mano motina, Marija Sanchez (dabar Malvo), gimė Meksiko mieste, „neturtingų driskių šeimoje“ - kaip pati juokdamasi sakydavo. Manęs tai nežavėjo, veikiau baiminausi, jog vieną dieną nuspręs grįžti ir pasiims mane kartu.
        - Mes valgyti šunis iš badas. - pasakodavo ji, o aš vaizduodavausi, kaip ji pusiaunakčiu patylomis išsiruošdavo į siaubą keliančias skerdynes. - Tais laikais šunų buvo pilni Meksikas. - kartodavo ir kartodavo ji.
        Neretai motina pasisodindavo mane ant kelių ir mokydavo abėcėlės. Vos pradėjęs eiti į mokyklą supratau, kad ji nė velnio nenutuokia, kas per dalykas ta prancūzų kalba, mat po gero pusmečio pats ėmiau ją taisyti.
        - Jean, pouvez-toi m\'apporter l\'eau? * - prašydavo ji. Laikui bėgant ėmiau jos vengti, o kiemo draugams sakydavau, jog tai tarnaitė, tėvo parsivežta iš tolimųjų Afrikos platybių. Niekas manimi neabejodavo, mat mano motina, nors buvusi pasiturinčio prancūzų verslininko žmona, mėgo dėvėti paprastus kasdienius drabužius, o susidrovėjusi (kas atsitikdavo pernelyg dažnai) nuleisdavo galvą ir neaiškiai kažką murmėdavo, pešiodama suknelės raukinius. Iki šiol man liko paslaptimi, kaip skrybėliuotas Prancūzijos ponas, mano tėvas, susidomėjo itin vidutiniškos išvaizdos moterimi iš Meksikos šiukšlynų, nusipirko namą apšnerkštame Paryžiaus rajone, paleido į jį šią laukinę ir leido laiką skaitydamas arba kramtydamas maistą prie vakarienės stalo.
        - Mano smaragdas. - sakydavo jis.

        Visuomet bijojau tėvo. Drūtas vyriškis, skvarbiu žvilgsniu ir grubiomis rankomis, net laisvadieniais apsirėdęs išeigine eilute. Prasižengęs ar iškrėtęs piktadarystę, bijojau pasirodyti jo akyse, nes žinojau, kad pro griežtus antakius prasiskverbusi neapykanta sukrės labiau nei pati bausmė.
        Prisimenu, buvau dar visai mažytis, kuomet, suradęs baltą motinos šalį, čiupau žirkles ir sukarpiau į mažus kvadratėlius. Nupiešęs kiekvienam po šypseną, tekinas nubėgau pas motiną į sodą, tikėdamasis ją nudžiuginti. Tėvas neištarė nė žodžio. Lėtai padėjo laikraštį šalia savo sosto ir nusivedė mane į galinį kiemą. Išsitraukęs dėžutę, įžiebė degtuką. Šis, lyg paspringęs nuo sieros, kosėdamas užsiliepsnojo. Temačiau artėjančią mažytę it jonvabalis švieselę ties mano murzinais pirštais ir iki dilbio perveriantį aštrų skausmą.
        - Aš neauklėju, aš – padedu. - sakydavo jis motinai ir kažkaip keistai nusišypsodavo. Iki šiol mąstau, kas siejo mus ir kas buvome vienas kitam.

        Dar ankstyvais vaikystės metais supratau, jog mano nosis ne tokia kaip prancūziukų. Riesta, plačiomis šnervėmis, ji niekaip neguldavo žemyn, kad ir kiek ją bespaudaliodavau. Mokėjau kalbėti ispaniškai, ir dažnai maivydavausi prieš kiemo mergaites.
      - Mi amor... Tengo una polla grande. ** - švelniai sakydavau joms, prisiminęs prie tėvo besiglaustančią motiną ir šiltą džiugesį, tomis retomis akimirkomis užliedavusį pilvo apačią.
        Mergaitės žiūrėdavo mano pusėn apvalainomis akimis, greitai kvėpuodamos ir puikiai nujausdamos, kas vyks toliau. O aš šypsodavausi. Jas jaudino paslapties kultas, tas nepaaiškinamas noras viską žinoti, ir aš tuo naudojausi: iškėlęs sąlygą „nusimaukite kelnaites - tada pasakysiu“, likdavau dvigubu nugalėtoju. Vėliau, 1939-aisiais metais, Belleville rajoną užplūdus ispanams, mano kerai kaip mat išsisklaidė.
        Gyvenimas Paryžiuje man patiko: aristokratiškumo dvelksmas, ornamentuoti namų fasadai ir purvas jų pašonėse kėlė įspūdį. Matyt, iš motinos paveldėjęs nevalyvą būdą, tiurkšdavausi didžiulėse klampiose balose. Nenoriai kirsdavau Haxo gatvės ribas ir niekuomet neprisidėdavau prie berniūkščių gaujos, kviečiančios į Parc de la Butte Rouge vagiliauti. Buvau atsiskyrėlis, viliojantis mergaites nekaltomis nešvanybėmis, todėl pirmos draugystės su berniukais užsimezgė tik mokyklos laikais.

        Loganas buvo dramblotas, kampuotų judesių rudaplaukis prancūzas su paslaptingumo įduodančia oria laikysena, nesiderinančia su liguistai išpampusiais skruostais, man kėlusiais kreivą šypseną. Jį visuomet sekiodavo strazdanotas išblyškęs vaikigalis, vardu Tomis Belivė. Prastai siūta mėlynos spalvos eilute, sukištomis rankomis į kišenes jis atrodydavo lyg tikras dorybės įsikūnijimas. Niekuomet nemaniau, jog mūsų trijulė galėtų tapti neišskiriama.
        Buvo tvankios Gegužės atostogos, kuomet miestą apleidžia drovus pavasaris ir Paryžių užgula šilta popiečio saulė. Atsimenu, tokią dieną pirmąkart slampinėjau Butte Rouge parko alėjomis. Kaštonų pavėsyje slėpėsi įsimylėję jaunuoliai, ir, tarsi jaudulio vedini, degiodavosi vieną cigaretę po kitos. Nutryptose vejose krykštavo vaikai.
        Prieš keliolika metų Europą užplūdo žvilgantys automobiliai, bet Paryžiaus aristokratai manė esantys prašmatnūs tradicijų tęsėjai, todėl ponai ir damos mieliau rinkdavosi karietas, o jas tempiantys arkliai po savęs palikdavo neišbrendamas krūvas dvokiančio vidurių šiltimo, berūgstančio saulės kepinamose parko alėjose.
        - Sveikas, Žanai. - išgirdau tariant mano vardą. Atsisukęs tespėjau pamatyti kreivus Logano dantis ir į mane skriejantį išmatų gniužulą.
        Nieko nematydamas puoliau Logano link, šis suriaumojo lyg dramblys ir žnektelėjo ant žemės. Dar ir šiandien prisimenu, jog tik tą akimirką pastebėjau Tomį Belivė, ramiai stovėjusį šalimais, o po kelių akimirksnių it liūtą griuvusį tiesiai virš manęs. Keletą minučių vartėmės ir rėkdami galynėjomės dvokiančioje mėšlu parko pievelėje. Įtūžęs Tomis perskėlė man galvą, o aš atsidėkodamas perrėžiau kaktą aštriabriauniu akmenuku.
        Koks nedoras atsitiktinumas turėjo lemti mūsų vaikiškus šėliojimus, jog mano tėvas su motina popietę leido parke. Purvini nuo galvos iki kojų ir dvokiantys išmatomis, nuleidę galvas klausėmės abejingo tėvo balso. Liepęs mums sekti paskui jį, palėta patraukė ketvirtuoju numeriu pažymėto namo link.
        Aukštyn kojomis kabėjome trise: aš, Loganas ir Tomis. Kietai užveržta virvė pjovė blauzdas, tačiau didvyriškai tylėjau ir kažką mąsčiau. Neva, pasaulis aukštyn kojomis – ne toks baisus, kaip gali pasirodyti. Tegirdėjau tik tylų Tomio inkštimą.
      - Kodėl taip pasielgei? - staiga paklausiau Logano.
      - Kabėk sau ir tylėk. - minutėlę patylėjęs, tarė jis.

* Žanai, ar gali man atnešti vandenys? (pranc.)
** Mano meile... Turiu didelį pimpalą. (isp.)