Romios motulės kauburėlis
Šventą Tėve mūsų keravoja...
Kiek pamenu, gyvenimą dalim
Lygiom suraikė: šeimai, Dievui.
Mylėjo ji Tą, Kurs vardo neturi,
Nebuvo minty nei širdy nė šešėlio -
Ant priegalvio su malda gulė,
Su ja anąpus horizonto linijos išėjo.

Išmokė ji mane, dievaži, nemeluosiu -
Išgyvenau tą jausmą po išpažinties:
Skrendu tolyn - juk viskas atleista!
Deja, vėliau nebejaučiau jau to paties...
Merdėjo kažkas many dar ilgą laiką, bet -
Mano vardas Tomas, o Dievas negrįš,
Kol nematysiu kaip per minų lauką
Kurčią nebylį perves šlubas neregys.