Nukritusi į žemę ašara,
Išnyksta tartum neregiui šviesa.
Koks mažas tu šiame pasauly,
Tiesiog taškelis tunelio gale.

Nuo pat gimimo nuodėmingas,
Protinga juk būtybė tu esi.
Gamtos įveikti dėsningumą
Bandai, tačiau per silpnas tam esi.

Trumpai svečiuojiesi tu žemėj,
Tarytum žaibo blykstė ten toli.
Jeigu matuoti mūs galaktikos masteliais,
Tai tiktai dulkė dulkės vidury.

Bet koks jautiesi tu laimingas,
Kad pabuvai visatoje šioje.
Stengeis mylėt, garbingas būti,
Bandei nupiešti pėdsakus joje.

Tačiau kiekvienas žemėje palieka,
Kas meilę, džiaugsmą, kas vargus...
Ir niekas niekada nespėja,
Pažinti šio gyvenimo visus kelius.