Keletas kritinių pastebėjimų. Principinis klausimas, kas paskatino pasirinkti šį vaizdinį, kaip vaizdavimo objektą? Kaip vaizdinių ir meninės kalbos pagalba kuriamas haiku momentas? Sekundės išgyvenimo įtampa, neaiškus nerimas prieš neatsakytus klausimus, kas tai yra mūsų būtis. Momento ašis aiški: bitė ir žiedas (beje, haiku paprastai visos eilutės pradedamos mažąja raide). Tik kuo tada skiriasi haiku nuo fotografijos, nuo to "ką šiuo metu pro langą matau"? O gi tuo, kad pirminis postūmis parašyti haiku gali atsirasti natūraliai ir idealiais atvejais jis būna parošomas iš karto, vienu atsikvėpimu. Bet net didiesiems haiku meistrams Bašio, Issai ar Buson kažin ar dažnai tai yra pavykę padaryti. Toliau jau seka technika, haiku principų išmanymas "užaštrintos" minties ir pojūčių veikla. Ką norima šiuo vaizdu perteikti, kokią žinią, kokią netikėtą įžvalgą. Pabandykim šią konstrukciją kiek panagrinėti. Mano manymu, jei šiame tekste nieko nekeisti, tai liks gana banalus vaizdelis: bitė ant žiedo. Jokios įtampos ir "klasių kovos". Juokauju. Šnabždesys pats savaime yra reiškinys tylokas, o tylus šnabždesys netgi kitokio teksto (tikrai ne haiku) vietoje būtų nelabai motyvuotas. Kaip sviestas sviestuotas. Kitas klausimas, kas gi ten gali šnabždėti? Arba realiai arba sukelti šnabždesio pojūtį, jeigu tik tai yra akcentas. Nors jei bus man leista pafantazuoti ir iš turimos medžiagos pabandyti sukurti kitokį haiku momentą su kitokia nuotaika, tai siūlyčiau pamatyti ir bitę ir save tame pačiame veidrodyje. Kas mums kelia džiaugsmą, liūdesį, nerimą? Permainų nuojautos irskirtingi nuotaikų atspalviai. Priimkim taip, kaip yra: lengvo vėjelio (turbūt) šnabždesys, nuo kurio virpa kotelis, ant kurio išsiskleidęs žiedas, ant kurio tupi bitė. Beveik štilis. Pabandykim šią gamtos idilę šiek tiek sujaukti. Palikim bitę ir žiedą, bet įveskim artėjančios neišvengiamybės nuojautą ir neįprastą bitei aplinką. Ekspromtas, gal ir per grubus, bet...

audros debesys
bitė sleptis į žiedą
kapų vainiko

arba istorija gali pasisukti kita linkme, bet tarkim irgi dramatiškai:

bitė ant žiedo
vėjy siūbuoja gėlėta
musių gaudyklė

Bet gali būti ir dar kitaip:

už lango audra
gimtadienio puokštėje
bitė ant žiedo

haiku - tai kaip stiklo karoliukų žaidimas prasmėm, asociacijom ir vaizdiniais. Sugretinimais ir priešpriešom. Nebūtinai taip. Gali būti ir kitaip. Ir labiau optimistiškai, šviesiau ir pan. Punktyras nuotaikai. Jos atspalviams... Tikrovė haiku yra konstruojama. Tai ir yra "fokusas", kad haiku turi išlaikyti tikroviškumą, bet ir tuo pat metu būti kažkuo truputį daugiau, nei matyti paviršiuje.

Kviečiu visus plačiau dalintis savo įžvalgom ir potyriais. Iš to gali laikui bėgant ne vienas geras haiku susidėti. Autoriams (taip pat ir man) būtų kur kas vertingesnis didesnis skaitytojų indėlis, jų matymas, situacijos vertinimas ir konstruktyvi kritika, negu nieko nesakantys vieno žodžio komentarai: "talpu", jauku" "jautru", "gili mintis". Tai plakatinės frazės - "kelio ženklai"... Kelio, kuris veda į niekur...

bitutė žiede
:)
gražu

...gražu...

Dialogas?
:)

Ir man pašnabždėjo tyliai...

Žemiškas ,paprastasis menas.

oi kaip taikliai gražu :)