Kai po dienos kaitros pailsus žemė
Laisvai alsuoja pilna krūtine
Ir vėsoje nakties jėgų vėl semias,
Prabusti rytmety su žiedlapiais delne.
Atnešdama tikėjimą ir viltį,
Ir šviesią šypseną ant savo lūpų,
Tarytum, kviesdama nenusivilti
Ir pasikelti tuos, kurie suklupo.
Visus, nualintus dvasia ir kūnu,
Surast jėgų pakilti ir žydėti.
Tegu palaiminti šioj žemėj būna,
Kurie dar sugeba svajoti ir mylėti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-07-30 18:55:07
...patiko, toks patosas...prisiminiau Julių Janonį...kažkodėl, net pati nenutuokiu. Reiškia turi prasmę šis kūrinys.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-30 11:48:18
...tiek užsisvajojau perskaičius :)...pagauna ir nuneša svajonių, meilės keliais...toks papraskas, vaiskus ir aiškus
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-30 11:23:50
Labai skaidrus. Noriu ir aš tokių minčių.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-30 09:57:22
...tegul palaiminti šioj žemėj būna, kurie dar sugeba svajoti ir mylėti...Puiku.