Išlipęs į peroną apsižvalgiau. Tolumoje išvydau pavandenijusius Saleve kalnagūbrio šlaitus. Paryžiaus aukštuomenės pasilinksminimuose besisukiojantys pažįstami man prasitarė, jog čia rinkdavęsi didikai riestais ūsais. Skrybėliuoti ponai atsiveždavę pernelyg ryškiai išsidažiusias meilužes, akis nuo kaitrios saulės pridengusias balsvais skėtukais. Jos abejingai rūkydavo kandikliuose betabaliuojančias cigaretes, išpūsdamos dūmus sau virš galvos ir kažkaip reikšmingai, prikimusios dūsaudavo. Kalno papėdėje buvo įrengta tuzinas nakvynės namų, o šalimais įsikūrusios gyvenvietės žmonės abejingai reguodavo į naktimis nuaidinčius spigius juoko protrūkius ar iki vėlumos uždegtus žiburius languose.
          Tai buvo seniai, tačiau kalno raukšlė, regima kelios dešimtys kilometrų nuo Juros kalnų, kurių papėdėje pasatyta Saint Julien traukinių stotis, tarsi bylojo apie keistai vertinamą Balcon de Genève* praeitį.
          Irzliai lijo, todėl skubėjau užbaigti šios dienos kelionę. Temo, ir mintys užkilti į kalno viršų dar dienai nepasibaigus vis labiau blėso. It nusigyvenęs klajoklis palindau po nakčiai uždarytos degalinės stogu, atsidariau skardinę kepintų pupelių. Naktis nežadėjo nieko gero.
          Loganas prieš kelias dienas man prasitarė, jog jo tėvas kartą lankęsis Saleve. Vyriškai susėdus, jis dažnai užsimindavo apie ten praleistas kelias dienas, apibūdindamas jas kaip vienas pikantiškiausių jaunystės prisiminimuose.
- O pats ko ten keliauji? Kelias tolimas, juk Paryžius knibždėte knibžda pramogų. - tapšnodamas per petį, lyg slaptas praėjusių mūsų dienų suokalbininkas, kalbėjo Loganas.
          Nieko jam į tai neatsakiau.
- Rytoj užeisiu pas tave atsisveikinti.
          Paryžiuje buvau nusėdęs jau gerus aštuonerius metus. Bakalėjos, Pompidu zigzagai ir niekuomet nesibaigiantys aveniu seniai nebeteikė įkvėpimo. Plačiai atlapotos, senoviškai ornamentuotos langinės; slobūs bonjour**, laibos jaunų madmoiselle*** alkūnės ir jų prisilietimai metro vagonuose ėmė erzinti. Jaučiausi lyg alkanas vilkas, apsuptas leisgyvių avelių, kurių nevalia liesti. Žmogus pernelyg greitai supranta, mąsčiau, kad tai, kas jį supa, nėra beprotiškas stebuklas. Net šis Paryžius, todėl juste jutau, kad man reikia išvykti.

          Numečiau tuščią skardinę šalikelėn ir vėl patraukiau pietryčių link. Kalno kupra, rodės, nė nesiruošia artėti link manęs, todėl žinojau keliausiąs dar gerą pusiaunaktį. Ne seno žmogaus kaulams tokie iššūkiai, todėl ėmiau tyliai keiktis sau panosėje.

- Nejaugi taip ir išvažiuosi?
          Lizė stovėjo pasirėmusi į židinį, tačiau neatrodė, jog mano pasakyti žodžiai ją būtų giliai sujaudinę. Jos melsvos fetrinės suknelės kraštai šiugždėjo nuo menkiausio judesio, tačiau ji nė nekrustelėjo.
- Kaip matai.
Apsimečiau įnirtingai bekemšąs drabužius į lagaminą.
- Tave kas nors palydės?
- Gerai, jeigu taip nori, važiuokime į stotį kartu.
- Aš negaliu, Žanai, todėl ir klausiu. Tu toks vienišas.
          Paryžiuje visi vieniši, norėjau pridurti, tu, sena karve, tačiau susivaldęs nutylėjau.

          Sustoju pailsėti. Sėdžiu pakelėje ant šlapios žemės ir šypsausi. Prisimenu staigiai griebęs lagaminą į rankas ir užtrenkęs laukujes duris paskui save. Sumokėjęs šešis šimtus eurų už paskutinį nuomos mėnesį, nulipau laiptais žemyn į premier étage****. Įšėjęs į gatvę, girdėjau vis beklykiančią Lizę. Jos maži kumštukai grūmojo man pro langą antrame aukšte, nors žinojau, kad ji nė velnio nepyksta. Dar vienas netikras žaidimas.
          Susistabdęs taksi Dames ir Batignolles gatvių sankirtoje, nuvažiavau pas Loganą. Žadėjau pasirodyti paryčiais prieš išvykdamas, tačiau jaunystės dienų prisiminimų genamas, norėjau išlenkti paskutinį stiklą viskio jo kompanijoje. Kažkodėl jaučiau, kad niekada jo nebepamatysiu.
- Žaklina namuose? - vos pravėrus jam duris, paklausiau. Rankose pateliuškavau puspilnį viskio butelį.
- Ne šiandien, Žanai.
- Kaip tik todėl aš čia.
          Kažkokie velniški žaidimai, o sekantį ėjimą ir jo sėkmę tegali išvysti žmonių veiduose. Ką ir nuo ko mes slepiame? Ant seno, nutukusio Logano žandenų regėte regėjau nusėdusias džiugesio grimasas.
- Pilną. Su gazuotu vandeniu. Sara miega kitame kambaryje, todėl nė nebandyk krėsti pokštų – draugiškai pagrasino Loganas, patogiai įsitaisęs karaliaus Jurgio stiliaus ložėje.
- Kas gali būti linksmiau, nei atsisveikinimas? - bandžiau šaipytis, tačiau puikiai nujaučiau niekada jį nesupratus, kas yra ta ironija. - žinai, aš ten važiuoju numirti.
- Lyg to būtų negana. Bet kodėl į Saleve?
- Ten gyveno mano motina.
Melavau jam, nes neturėjau, kuo daugiau save pateisinti.
- Dar kalbama, jog tai paslaptinga vieta. - lyg nenugirdęs mano žodžių apie motiną, priduria Loganas.
- Taip taip...Šokantys miesteliai žemumose, prostitutės, tiesa, kurių seniai nebėra, Arvienės pilis... - pradėjau vardinti, tačiau supratau, kad manęs nesiklauso.
          Nereikšmingai pratauzijome visą naktį. Kvailysčių nė nemaniau krėsti, nes žinojau, kokia irzli gali būti neišsimiegojusi šešiametė Sara. Loganas man niekada to neatleistų.
          Brėkštant rytui kažkaip dirbtinai nesusivaldęs šyptelėjau ir užvėriau buto duris. Išėjau į apsimiegojusio Paryžiaus gatves. Žvalgydamasis aplinkui bandžiau prisiminti čia praleistas dienas, padovanojusias įkvėpimą ir vertingas eilėraščių eilutes. „Preliudija“, mane išgarsinusi eilėraščių knyga „Sielos virpesiai ir dūzgesiai“ gimė čia, skliautuoto ir nesibaigiančio Paryžiaus pilve.
          Ėmė smarkiau lyti. Pasigailėjau nepaprašęs Indos paimti iš stoties, buvau įsitikinęs, jog garbingas ir visų laukiamas daktaras į miestelį turi įžengti lyg priešlaikinis nugalėtojas: vienas, bet narsus. Nutariau neprasitarti, jog Paryžiuje buvau gerai vertinamas literatas, nes puikiai žinojau kaimo žmonės ir jų nusistatymą prieš kažkur padebesiuose beskraidančius rašytojus.
- Miegi?
- Jau vidurnaktis, Žanai.
- Atvažiuok manęs paimti.
          Išėjau iš telefono būdelės į tamsą. Prisiminimai zujo lyg įkyrios musės. Matyt, ateina susitaikymas, jog tai vieno gyvenimo etapo pabaiga - užverčiamas puslapis šiugžda. Tie Paryžiaus metai, Tulūzos laikų kvailystės, Lizė ir jos juokas... Dabar – susitaikymas, jog viskas baigta.

          Štai šioje, Saint Julien traukinių stotyje, vėlų 1996 metų rudens vakarą, belaukiant Indos, prasideda mano, Žano Malvo, gyvenimo istorija.

* Ženevos balkonas (pranc.). Iki šiol Ženevos gyventojai taip vadina Saleve kalną.
** sveiki (pranc.)
*** panelė (pranc.)
**** pirmas aukštas (pranc.)