Man dažnai kyla klausimas – kas tai yra žodis? Kokią gi reikšmę jis turi žmogaus gyvenime?
Gimsta jis širdyje ir ji ima plazdėti, kad galėtų jį pateikti, išrėkti savo sielos šnabždesį, tyliai pasakyti kitiems savo abejones, savo šviesias viltis ir juodą negandą. Kartais žodis būna sunkus kaip akmuo, kartais lengvas kaip pūkas ar gaivinantis vėjelis.
Širdis aplimpa žodžiais kaip bičių spiečius apie motinėlę, sudėdama iš jų mintis ir reikšdama emocijas. Ir išnyksta tyla. Ji kalba įsimylėjėlių lūpomis, mūsų sapnuose, svajonėse ir troškimuose. Kalba žodžiai bemiegėje naktyje, tyliai liejasi ant balto popieriaus lapo. Širdis kalba skubėdama, kad nepamestų visų užgimusių žodžių, išsiliejančių iš jos. Tai ji kužda, ieško tiesos kelio, tai ji spurda ir tuo savo spurdėjimu kalbina tylą.
Ir tas žodis gina nuo gūsingo gyvenimo vėjo, nuo melo ir išdavystės, padeda atrasti artimą sielą ir dovanoti jai tai, kas taip giliai slėpėsi širdyje. Tai širdies žodžiai ir jei jie palietė kito širdį, ten pasiliks amžiams, kol ta širdis plaks. Paskui tuos žodžius atras kiti ir jie vėl atgims. Liks gyvenimas tuose atrastuose žodžiuose, susijungs su kitu, ką tik gimusiu ir kartu pakels žmogaus sielą virš kasdienybės, nusinešdama ją aukštai, aukštai į žydrą dangų su baltais debesėliais ar į žvaigždėtą juodumą. Ir išnyks pilka kasdienybė. Liks tik sielos šventė, kuri dar ilgai gyvuos nusileidus atgal į pilkumą. Tas polėkis pakels žodį į aukštumas, ves visai kitokiu keliu, žadins jausmus, prisiminimus ir leis svajoti bei kurti.
Tyluma ir žodis. Žodis, skambantis tylumoje. Čia ir slypi jo galinga jėga. Čia, toje širdies tyloje, jis tampa pats svarbiausias, labiausiai lauktas, mylintis, užjaučiantis, deginantis ir vedantis į gyvenimą. Ir jei tu pajusi tokio žodžio šventumą, į tavo širdį ateis palaima, joje sužydės išgirstas ir tik jai skirtas žodis ir sunoks toje tyloje.
Prisirpęs žodis taps magišku, veikiančiu ir kuriančiu stebuklą. Tyla, žodis ir stebuklas...
Juk tai ir riša visą žmoniją.