Kai tolstančios dienos mintis rikiuoju
Ir darbus, tądien nuveiktus skaičiuoju,
Lenkiu pirštus, tarsi be teisės apsirikti -
Nebeskuba tuomet ir sapnas pasitikti.

Mąstau, kokie užklupo būties slenksčiai,
Ar pajėgiau apeiti visus lanksčiai?
Į paširdžius tarsi koksai kipšiukas gnybia:
Geri darbai nusvers? Ar dėčiau tik lygybę?

Bet aš ir negaliu savęs apgauti -
Išmokau su klaidelėmis draugauti...
Ir man juk pasitaiko - retkarčiais suklystu.
O kiek menu, neklystančių net nepažįstu.

Bandau dažnai suklydusį nuteisti.
Gal negerai, kad moku sau atleisti?
Į sapną leidžiuosi, kai sugebu suvokti,
Jog neįmanoma gyvenimo išmokti.