Aš su dievu nė sykį nekalbėjau
Ir nerašiau pradrėkusių eilių.
Galbūt jaučiau jį balkone su vėju,
Džiovinant veidą kuždesiu tyliu.
Galbūt mačiau žaros spalvoj užgęstant,
Agonijoj liepsnojančių naktų
Jam už mane reikėdavo nuspręsti,
O man už jį tikėti likimu.
Mes niekada nebuvom susitikę,
Nors ir abu už mirusius žvakes
Uždegę tylioje maldoj palikom,
Žinodami, kad jos vis tiek užges
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-25 23:42:21
Oho. Labai,labai :")
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-25 22:51:07
Mes niekada nebuvom susitikę...Jam už mane reikėdavo nuspręsti, o man už jį tikėti likimu...Labai nuoširdus prisipažinimas.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-07-25 16:38:08
nuostabu...
citadeliška ir kartu moteriška
T O B U L A
Anonimas
Sukurta: 2010-07-25 15:46:22
Tiesiog puikiai. Lyg mano mintis išsakei.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-25 14:57:21
nė sykio