Ech pavasari, mano pavasari,
Kur gi tu dingai, niekadėjau,
Tik sušildyk greičiau visus pašalius
Nes jau metas žydėti atėjo.

Ak tu, linksmas, gėlėtas niekšeli,
Gal tau protas visai pasimaišė?
Pažiūrėk, mes visai jau sušalę
Ir vis lyja kasdien kaip iš maišo.

Kur gi, valkata, tu baladojies?
Ir kokiais keliais tu bastaisi?
Ir miesčionis, ir doras artojas
Nesulaukia, kada tu ateisi.

Tad sugrįžki, užuomarša mielas,
Į tą kraštą, liūdnoką ir keistą
Kai paglostys mums saulė sielas,
Tau tikrai viskas bus vėl atleista...