gimiau toksai silpnas nugeibęs
bemaž jau visai nurašytas
o čigonė motinai būrė
jojo dienos seniai suskaitytos
betgi stalą priaugęs paglemžiau
duonos žiauberę juodą ir kietą
iš čigonės kerų išropojęs
suradau po dangum savo vietą
tiktai motina verkė patyliai
o varge tu toks nenuskilęs
begi ką žmogau besumosi
ir tokį aš save šiek tiek myliu
šiek tiek myliu ir šiek tie galiu
kas gi kitas begali gailėti?..
----------------------------------
tiktai plazda rugsėjo žaroj
marškiniai iš vaikystės skylėti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-23 22:28:18
Puikuma.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-23 16:30:32
Puiki pabaiga ir pats eilėraštis geras.Gyvenimo skirtas likimas padarė savo.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-23 15:21:06
lengvai ...mielai papasakojot... savęs nemylėdamas, kaip gi artimą mylėsit...
Vartotojas (-a): Lauksmė
Sukurta: 2010-07-23 14:59:20
grazi pabaiga
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-07-23 10:07:10
ak kaip šaunu, mylėt save verta...ir nepasiduot čigonės kerams :)