Kloja vėjas patalėlį,
juk saulutė anksti kėlė!
Ji pavargo per dienelę,
eidama tą ilgą kelią.

Šildė savo spindulėliais
ir dainingus vyturėlius,
ir žiogelius, ir paukštelius,
ir sušalusius vaikelius.

Reikia jai jau pailsėti,
kad galėtų vėl pradėti  
naują rytą, dieną naują,
berti spindulėlius sauja.

Ji ilgai, ramiai miegos
ir vėjelis ją sūpuos.
O mėnulis ir žvaigždelės  
seks jai pasakas karalių.

Mik ir tu, mažyti mano,
vėjas pasakas jau gena  
ir žvaigždutės skaisčiai žiba
brėždamos šiai nakčiai ribą.

Mik, užmiki mažutėli,
juk ir tu su saule kėlei.
Greit ir vėl diena išauš,
rytas veidą jai nupraus.

Ir saulutė pailsėjus,
kraitėn spindulius sudėjus,
vėl žemelę mūsų šildys,
džiaugsmu tavo dieną pildys.

O dabar ramiai miegoki,
jau naktis pradėjo šokį.
Su žvaigždelėm ir su vėju,
jau pas mus ji atskubėjo.