išskaidysiu gyvenimu save
kad atminimuose palikčiau gyvą
virpėjimą sparnų anksti ryte
ir baimę atsibust kai lyja

neatiduosiu niekam patirties
to kuždesio beveik prie lūpų
ir kvapo tik ką nupjautos žolės
kai jaunas vėjas žalią rasą supa

gyvensiu vizija sapnais ir pilnatim
spalvota menamybe atsibaundant
nes vis dar velniškai tikiu tavim
ir myliu šviešmečiasi ir kas sekunę

nenuraškyk nuo rankų dobilų
neišsikalusių rytojaus žodžių
žinau, kas dieną šimtą kartų išeinu
iki nakties kol kliedint pasirodau

įausk į sąnarius į odą įaugink
įkvėpk į praeitį į ateitį pasėk
ištieski delną visą susirink
ir nebekeisk abejone išlėkt