Mielasis, kelionė į piramidžių šalį, kaip tu ir žadėjai, buvo fantastiška. Kad galutinai nepribaigčiau savęs moraliniais kaltinimais, kad tu negalėjai važiuoti, paskutinę minutę kartu pakviečiau dvi bendradarbes. Žinai, tai tokios moteriškės, kurias dievina Egipto vyrai: gerokai virš 40, plius gerokas antsvoris. Pagal savo apimtis aš, aišku, joms į kompaniją visai netikau - manieji vargani 50 kilogramų nežadina jokio apetito. Virga ir Raimonda nusprendė, kad ilsėtis, vadinasi, linksmintis ir išnaudoti visas galimybes, kurios pasitaikys jų siautulingame kelyje. Taigi, lėktuvas ketvirtą valandą dienos lapkričio vidury leidžiasi vienoje paslaptingiausių pasaulio valstybių. Lyg paukštis grakščiai pritupia pavėsy, ir mes, apsimuturiavusios lyg eskimai, greitai suvokiame, kad ilgiau kaip penkias minutes tokioje kaitroje neištversime. Tvankumas, deguonies trūkumas, keistas dykumos kvapas, susimaišęs su kvapniųjų aliejų aromatais, traukte traukia prie žemės. Tempiame nuo savęs striukes, megztinius, šalikus ir viską, ką dar galima nutempti. Būrelis vietinių gyventojų lyg skėriai aplimpa mus, puola nešti lagaminus prie laukiančio autobuso. Virga, užbliovusi visa gerklė ,,no money, no dollars“, čiumpa savąjį lagaminą iš suakmenėjusio nešiko rankų, tada pasisukusi į mus įsakmiai sušunka:
- Mergos, nepasiduodam provokacijoms ir paskubam, piramidės, mumijos, faraonai ir, svarbiausia, tikri vyrai laukia mūsų.
- Kaip vyrai, nežinau, bet gidas jau priekyje užsivedė, tikriausiai ilgam, - atkerta Raimonda.
Raimundėlis, mūsų nedidelės grupės gidas, pagaliau sulaukęs savosios valandėlės, prie įkaitusio autobuso tarškėjo lyg seni ratai:
- Egipto Arabų respublika yra šiaurės rytų Afrikos valstybė. Ji garsi senųjų civilizacijų palikimu ir pasauliniais istorijos paminklais. Šiandien Egiptas yra svarbus politinis ir kultūrinis Arabų pasaulio centras.
Virga, pasižiūrėjusi į mūsų ištįsusius veidus, paploja sąžiningam gidui per petį ir atkišusi smilių aiškina:
- Mielasis, istorijos pamoka palauks. O dabar vardinu: viešbutis, dušas, kaljanas - išrūkyti dienos stresą ir erotiškos pilvo šokio pamokos.
- Supratau, Jūs apie suvenyrus. Geras kaljanas yra su kupranugario odos vamzdeliu, pagamintas iš nikelio ar sidabro, su nenusitrinančiu kolbos stiklu, specialia rankine, tabako pakeliu bei angliukų ritinėliu. Turistai taip pat mėgsta Nefertitės atvaizdą, nuo blogio apsaugančią akį ir plokštelę, kurioje simboliais užrašytas vardas.
Virga prideda pirštą prie Raimundėlio lūpų ir, nutaisiusi akinančią šypseną, tiesiog skiemenuoja:
- Pamoka baigta. Viešbutis, dušas, maistas, o svarbiausią dalyką paliksim desertui. Aišku?
Kol mergos viešbutyje grožisi išlankstytomis iš rankšluosčių gulbėmis, sprunku prie baseino, prieš tai išklausiusi griežtą draugių instruktažą - visiems vyriškosios lyties atstovams atsakyti trumpai ir aiškiai: ,,no kiss, no sexs“. Į mano paaiškinimą, kad mano kūniškoji persona jiems tikrai nebus įdomi, jos motiniškai atkerta, kad aš – vaikiška naivuolė, nepažįstanti tikrojo gyvenimo, o šitiems vyrams tik viena galvoje, jos tai tikrai žinančios.
Taip, visus metus kaitrių saulės spindulių nušviesta šalis gali puikuotis neįprastais mūsų akiai augalais ir gyvūnais. Nepakartojamo grožio žiedai puošia įvairių krūmų ir medžių šakas, tarp kurių šmirinėja įvairiaspalviai vabaliukai. Romantinė idilė truko neilgai - Raimondos ir Virgos pasirodymas sukėlė siautulingą jausmų proveržį. Abi lyg undinės, iš balto pieno plaukusios, liūliuojančiais kūnais sukėlė uraganinį šoką vyriškame pasaulyje. Kol paplūdimyje apžiūrinėjau smalsiai ropinėjančius krabus, viešbučio patarnautojai įnirtinai tepė mano draugužių kūnus riebiais kremais. Aišku, jos dar kartą sužinojo, kad yra pačios gražiausios, moteriškiausios, seksiausios, tiesiog prinokusios datulės. Spindinčios iš laimės bendrakeleivės vis kartojo man, kad čia tik tereikia nusišypsoti ir paslauga ar dovana garantuota. Sakau, pagyvensim - pamatysim. Žinai, Raudonojoje jūroje atsivėrė dar niekad neregėtas pasaulis: taškuotos, dryžuotos, raibuliuojančios žuvytės, medūzos, kalmarai, jūrų gyvatės ir nelaimingieji jūrų ežiai. Vaikiškai aikčioju, kaip gražu, o žuvytės tik judina spalvingus pelekus ir išdidžiai būreliais plaukioja aplink, atverdamos baltųjų koralų grožį. Raimundėlis šaukia, kad nieko neliesčiau rankomis, nes kai kurios žuvys gali nukrėsti elektra arba išleisti paralyžuojančius nuodus.
Išaušta nauja diena. Oras iš ryto, pasak mūsų mielojo gido, vėsokas – tik trisdešimt laipsnių. Po vakarykštės diskotekos, pasibaigusios paryčiais, mano draugės kažkokios mieguistos ir pavargusios. Nors įėjimas į naktinį klubą kainavo 10 dolerių, mūsų trijulė pateko nemokamai. Taip, sulaukti tokio dėmesio, išgirsti tiek pagyrimų, liaupsinimų, išgerti tiek neaiškios kilmės kokteilių, kuriais nukrovė mūsų staliuką - ne silpnųjų moteriškių jėgoms. Raimundėlis, atidžiai pasižiūrėjęs į Virgą, kažkaip iškilmingai pradeda:
- Egiptas – kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis, todėl šiandien susipažinsime su kitokiu Egiptu, su dar viena gamtos dalimi – Sacharos dykuma. Galbūt jums pasiseks ir jūs būsit tos keliautojos, kurios pamatys miražą dykumoje, - svajingai suintriguoja gidas, tebežiūrėdamas į mano draugę.
Raimonda trina iš džiaugsmo rankas, nes pagaliau išsipildys jos svajonė - džipu pakeliauti po dykumą, o Virga gąsdina ją, kad atiduos beduinams už keletą gerų kupranugarių, deja, daugiau niekas neduos, ji ne olialia blondinė, kuri gyrėsi, kad už ją siūlė net milijoną kupranugarių. Ši svajingai pritaria, kad jai patiktų toks klajokliškas gyvenimo būdas: be pastovios gyvenamosios vietos, normalių namų, darbo ir dokumentų. Virga net prisimerkusi toliau erzina draugę:
- Svajonių būstas pastatytas iš palmių lapų, kartono ar faneros lakštų. Miegamasis ir virtuvėlė pašiūrėje. Gamtinius reikalus atliksi jau už pašiūrės sienų. Kelios žmonos, bendri vaikai, viena lova, kurioje tu miegosi, kai tave mylimas vyras išsirinks. Kai norėsi pralėkti per dykumą, vyras duos kupranugarį, galėsi varinėti.
Klydau galvodama, kad dykuma tik neaprėpiami smėlynai. Tai smėlis, akmenys ir nykūs sudžiūvę augalai, kurių važiuodamas džipu ar jodamas ant kupranugario net nepastebi: efemerai, pelynai, belapiai krūmokšniai, druskės. Burnoje - smėlio skonis, akys ašaroja, nuolat jauti įkyrų smėlio kvapą. Privažiuojame Senojo šaltinio kaimelį, kurio pavadinimas nurodo, kad gentis rado vieną iš didžiausių turtų - vandenį, kurį labai taupo. Sustojome oazėje, kur paslaugios beduinų moterys pavaišina mus žolelių arbata ir iškepa kukurūzinių paplotėlių. Virga nenustygdama vietoje pasakoja Raimundėliui, kad jos draugė Raimonda norėtų pažiūrėti patį kaimelį. Gidas paaiškina, kad jeigu be šeicho leidimo įkelsime koją į kaimelį, šeichas pareikalaus sumokėti baudą - už kiekvieną žengtą žingsnį duoti po kupranugarį. Matematiškas Virgos protas tuojau ima dirbti, jeigu kupranugaris kainuoja apie tūkstantį, tai kiek jos draugužė pasiryžusi nužingsniuoti savo laimės link. Tuo metu Raimonda traukia iš krepšio mėtinius saldainius ir vaišina jais dvi mažas susivėlusias beduinų mergaites.
- Vargšelės, ištekins dvylikos ir uždės tą maišą ant galvos. Niekada neis į mokyklą, neišmoks rašyti ir skaityti. Tik prižiūrėti gyvulius, gaminti maistą ir iš turistų kaulyti dolerių.
- Bet pažiūrėk į tų moterų akis, jose yra kažkas, ko mes, vadinamieji civilizuoti žmonės, niekada nesuprasim, - atsakau draugei.
Nors piramidės ir Gizos sfinksas didesnių įspūdžių mano draugėms nesukėlė, mane šie pasaulio stebuklai pakerėjo ne tiek savo dydžiu, kiek paslaptimi. Draugės ilgokai studijavo tą sudžiūvusį kūną, skambiai vadinamą mumija. Naivuoliai tie senovės egiptiečiai, nes tikėjo pomirtiniu gyvenimu, todėl jam tinkamai ruošdavosi, balzamuodami mirusiojo kūną. Mumijos paruošimas (smagus procesas, anot Virgos) trukdavo iki 70 dienų. Mintyse nusiunčiu linkėjimus savo Murkei, kai Raimundėlis pasimėgaudamas ima pasakoti, kad dažnai buvo balzamuojamos net katės ir beždžionės. Vėliau buvo Kairas, Aleksandrija ir daug daug įdomių įvykių ir nuotykių, apie kuriuos istorija ir padorios moterys nutyli.
Laima
2010-07-20 12:18:46
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-07-20 23:47:05
Manaaaau, kad net vykusiai, su pakankama humoro doze, nupasakota apie Lietuvių turistų mentalitetą ir ką jie labiausiai vertina:
"- Mergos, nepasiduodam provokacijoms ir paskubam, piramidės, mumijos, faraonai ir, svarbiausia, tikri vyrai laukia mūsų" Leipau juoku. Oj ei dar būtų parašyta ką ta istorija nutyli :DDDD
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-07-20 22:24:23
Kas blogiausia - tik tas pastebėjimas apie akis čia ir buvo meniškiausias.
Tekstas neišplėtotas. Atrodo it eilinis eilinio piliečio nemeniškas pasakojimas apie kelionę. Tik šįkart jį bandyta sumeninti. Pridėti keli išvardijimai, pabandyta parodyti, kad pasakotoja į kelionę žvelgė kitaip ir... viskas.
Tekstui trūksta kažkokios prasmės, esmės, pagrindinės minties išplėtojimo. Taip, išplėtojimo tikrai trūksta.
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2010-07-20 20:10:24
Patiko pastebėjimas apie beduinių moterų akis