Sapnuoja žemė rudenio sapnus
Nors dar rugpjūtis pažeria žvaigždes.
Išskleidžia vėjas krikštolo sparnus,
Kuriais mane į pasaką nuneš.
Ten, pasakoj, vėl esame kartu,
Vėl skamba himnais visos mūsų mintys,
Dar neišmokę išdavystės pamokų,
Dar pasiruošę likimu dalintis.
Bet dabarties šešėliai nelauktai
Pastoja kelią pasakiškam sapnui,
Sudūžta vėjo krikštolo sparnai,
Žvaigždėtom šukėm vakarą nusagsto
kuoka
2010-07-19 21:06:52
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-07-19 22:53:59
gražu romantika, tik gal nereikia kai kurių žodžių kartoti
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-19 22:52:58
Taip paprastai ir nuoširdžiai veda tolyn tie pasakyti žodžiai, tik ...dabarties šešėliai...pastoja kelią... ir ...sudūžta vėjo krikštolo sparnai...Pagautas toks gyvenimo pusiausvyros trapumas.Patiko.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-19 22:28:19
klasikinis.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-19 22:14:51
Labai išjaustas darbas.Man patiko.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-07-19 21:38:30
skaudžiai skaudžiai...
tik tikri dalykai iki kraujo...
Vartotojas (-a): teradot
Sukurta: 2010-07-19 21:21:14
oi kaip norėčiau atgalios į vaikystę savo....
Anonimas
Sukurta: 2010-07-19 21:12:40
Lyrinis, visai neblogas tekstas.