Sėdėdama prie lėktuvo iliuminatoriaus ir žiūrėdama į apačioje besidriekiančią Karibų jūrą Živilė mėgino save sugraudinti:
1) neabejotina Kastyčio žūtis (juk restoranas, kaip  teigė gelbėtojai ir ji pati tą matė, visiškai sugriautas ir galimybių į jį patekti arba iš jo išeiti nebuvo, o kur kitur jis galėtų būti? Jei ir būtų kitur, tai būtų apsireiškęs, bet kadangi taip neįvyko, tada vis tiek žuvo, daug žmonių žuvo arba dingo per šį žemės drebėjimą ir aukų skaičius kasdien vis auga, galima žinoma tikėtis stebuklo, tačiau... jei kada nors bus rastas kūnas pagal jos pateiktą nuotrauką, jai būtinai praneš);
2) tik prasidėjęs ir taip tragiškai pasibaigęs vedybinis gyvenimas;
3) neaiški ateitis;
4) keista jos fizinė būklė su įstrigusia makštyje juoda varpa, kuri trukdė šlapintis, bet iš esmės kitų pretenzijų jai Živilė neturėjo, nes tai buvo Mario dalis, ir vėl priėjusi iki Mario prisiminimo suprato, kad susigraudinti nepavyks, per daug klampino jis į tą orgazminę būseną, kurią išgyveno tuo metu.
Tada perkėlė save į vėlesnį laiką. Jai pasisekė: kai Meniao atlydėjo prie Raudonojo kryžiaus palapinės, kaip tik buvo formuojama grupė skrydžiui nedideliu lėktuvu į Jungtines Valstijas. Jai buvo vis viena kur skristi, kad tik greičiau dingti iš šio pragaro, tad ji sutiko užimti vienintelę likusią laisvą vietą. Atsidėkodama nusprendė atiduoti berniukui nešiojamą kompiuterį, tuo pačiu turėjo ir slaptą norą atsikratyti papildomo nereikalingo bagažo. Meniao iš pradžių purtėsi, bet paskui stipriai prisiglaudė prie Živilės ir ji pajuto švelnų jo rankos prisilietimą ant kairios krūties. Iš jo išaugs naujas Mario, pagalvojo Živilė ir pabučiavo vaiką į lūpas.

Floridoje, kur juos išlaipino, ji iškart paskambino geriausiai savo vaikystės draugei Sonatai, „baisiąjai klarnetininkei“, kaip juokais ją vadindavo (pamanyk, baisi klarnetininkė); dabar „baisi klarnetininkė“ mokėsi Džuljarde ir buvo kylanti Lietuvos pažiba:
- Tavęs dar neišmetė Džuljardas?
- Priešingai, siūlo dar penkis kartus pakartoti viską iš pradžių.
- Keista. Aš Amerikoj.
- Ką tu sakai? Mokysies groti?
- Vargu, ar man pavyktų pūsti dūdą.
- Tikrai, nebent kokiam nigeriui į subinę.
Kaip taikliai pastebėjai, pagalvojo Živilė, bet garsiai pasakė:
- Ei, raminkis, baisi klarnetininke. Tavęs čia nemoko gražių manierų? Aš Majamyje. Nepertrauk, po vestuvių atskridom į Haitį. Atleisk, kad tau nepaskambinau.
- Tu buvai Haityje? Tau viskas gerai? Tu sveika? Kaip Kastytis?
- Aš sveika. Beveik, - kalbėdama ji žingsniavo aerouosto holu ir tuo metu pamatė už lango aikštelėje krepšinį žaidžiančius juodaodžius vaikinus, jie buvo iki pusės nuogi, gerai sudėti, ir Živilė sustojo kaip įbesta, nes vienas labai priminė Mario. Ji palietė ranka pilvo apačią.
- Kodėl beveik, kas atsitiko? Ko nutilai? Tau negerai? Živka, kas atsitiko? - rėkė klarnetininkė.  
- Kastyčio nėra su manim, - tik dabar jai toptelėjo, kad gal visgi Kastytis nežuvo, juk tokia sumaištis, gal jis kokioje ligoninėje, be sąmonės ar panašiai, ir apmaudas, kad gali išsisklaidyti tokia viliojanti našlės perspektyva, nuslinko žemyn ten, kur buvo dalis Mario.  
- Sėsk į pirmą lėktuvą ir skrisk į Niujorką. Aš tave pasitiksiu, - „baisi klarnetininkė“ buvo konkreti.


Ligoninę atstojo milžiniška lauko palapinė (tentu dengta teritorija be sienų), esanti šalia pusiau sugriuvusios ligoninės, į kurią buvo talpinami tik labai sunkūs atvejai, o kadangi Kastytis neteko viso labo nedidelės dalies kojos, tai jam teko vieta po saule, tai yra gryname ore.
Ir tos vietos būtų negavęs, jei ne vokiečių kalba, kuria jis bandė paaiškinti administratorei, kad sveikatos draudimas dingo kartu su kitais asmens dokumentais. Administratorė, kuri, aišku, nesuprato vokiškai, bet intuityviai suvokė ko nori Kastytis, kantriai aiškino prancūziškai ir angliškai (ko praktiškai nesuprato Kastytis), kad būtinoji pagalba jam jau suteikta, kraujavimas sustabdytas ir infekcija negresia, laukia daugybė naujų pacientų, todėl geriausia jam būtų kreiptis į savo ambasadą (kurios Haityje nėra, vokiškai aiškino jai Kastytis), kad toji patvirtintų jo sveikatos draudimą ir tada jie mielai dar pagydys jį esamomis sąlygomis, tai yra lauke, bet nemokamai net ir lauke jie negali jo laikyti, atsiprašome, tokia tvarka bla bla bla ir taip toliau.
Rudolfas Štilkė  buvo pagyvenęs vokietis, prieš tris dienas netekęs sūnaus, o prieš dvejus metus – žmonos garsiajame Indonezijos cunamyje. Abu kartus jis buvo tragiškų įvykių sukūryje ir abu kartus jam stebuklingu būdu pavyko išvengti žūties, bet buvo prarasti du svarbiausi žmonės jo gyvenime, tad gulėdamas aptvarstyta galva lauko palapinėje klausė Aukščiausiojo, kodėl anas jį taip skaudžiai baudžia. Kai išgirdo netoliese kalbant vokiškai, pamanė, kad Dievas atsiliepė į jo maldas, nes per dvi savaites praleistas Haityje pirmą kartą išgirdo ką nors kalbant jo gimtąja kalba, aišku, neskaitant sūnaus, kuris šiuo metu jau buvo negyvas, todėl įtempė klausą ir pasuko galvą balso link.
Prie registracijos stalelio pasirėmęs į ramentus stovėjo vaikinas viena koja, kitos kojos dalis žemiau kelio buvo nupjauta. Jaunuolis buvo gerokai jaunesnis už jo sūnų, jam galėjo būti viso labo tik dvidešimt su trupučiu metų, bet jis kalbėjo vokiškai, aišku, labai silpnai kalbėjo, matėsi, kad tai ne jo gimtoji kalba, bet vis tiek – tai buvo gan vykęs bandymas  reikšti mintis vokiškai, tad  Štilkė, tik ką kaltinęs Viešpatį už nepelnytą persekiojimą, iškart pajuto simpatiją nepažįstamajam ir, susigaudęs situacijoje, garsiai sušuko:
- Oliver!
Atsisuko didžioji dalis žmonių, buvusių palapinėje, laimei, atsisuko ir tas vaikinukas, todėl vokietis pakartojo:
- Oliver, komm her.
Kastytis nustebęs pasitikslino:
- Jūs man sakot? - nes vyras aiškiai kreipėsi į jį, ir Štilkė patvirtino: Ja ja.  



Hamburge man parinko tikrai gerą protezą (Hamburge Rudolfas Štilkė turėjo nedidelių burlaivių remonto dirbtuves), tad po kurį laiką trukusių pratybų visai neblogai vaikščiojau, tiesa, kol kas dar su lazda. Štilkė buvo nuostabus žmogus, visą tą laiką nesavanaudiškai globojo ir rūpinosi manimi, aš jam buvau be galo dėkingas, tad skirtis buvo labai sunku. Abu verkėm, aš pažadėjau jam rašyti, o pasitaikius progai atvykti. Arba pasikviesti jį pas save, ko jis kategoriškai pasakė nedarys, užteks bandyti likimą, trečias kartas nemeluos, todėl jis kojos daugiau nekels iš namų.
Turėjau kišenėje laikinąjį pasą Oliverio Štilkės vardu, išduotą Vokietijos ambasados Haityje, nes tariamai tikrasis dingo per žemės drebėjimą. Prieš tai dar pasivoliojau kelias dienas lauko ligoninėje kartu su Štilke kaip jo sūnus, nes Štilkė pakišo tiems juočkiams Oliverio sveikatos draudimą. Aš jam viską išsipasakojau tada, ir vokietis jau nebepaleido manęs iš rankų, nes jokio artimo žmogaus daugiau neturėjo. Per tą sumaištį niekas nepastebėjo neatitikimo tarp mano tikrojo amžiaus ir įrašyto pase (turėjau atrodyti kaip trisdešimtmetis) ir nesigilino,  kodėl Rudolfas Štilkė, turėdamas greta gyvą sūnų, dar vežasi ir mirusio sūnaus palaikus tuo pačiu vardu su tikru pasu, juolab, kad palaikai pėdų mėtymo tikslu ir nebuvo gabenami tuo pačiu lėktuvu. Mes pasirinkome sudėtingesnį maršrutą kitą dieną su keturiais persėdimais – Majamyje, Niujorke, Londone ir Frankfurte.  
Žiūrėjau į Štilkę ir nerimau, kaip jis atlaikys dar vieną netektį, juk per tuos du mėnesius praleistus jo namuose, jis labai prie manęs prisirišo. Bet ir pasilikti amžinai, kaip jis būtų pageidavęs, negalėjau – turėjau savo gyvenimą ir savo tėvus (tiesa, iš savo tėvo tiek meilės vargu ar buvau kada patyręs), kurie veržėsi, norėjo atvažiuoti į Vokietiją, tik aš kategoriškai uždraudžiau, netgi nepranešiau Štilkės adreso, kad netikėtai neužgriūtų, ir nors Štilkė nieko nesakė, supratau, kad jis man už tai dėkingas.


Sonata nepatikėjo, paprašė parodyti.
- Bet tu neisterikuosi? – bandė apsidrausti Živilė.
- Na ką tu, aš ne tokių dalykų esu mačiusi. Bet kai Živilė nusiėmė kelnaites ir atsisuko, pradėjo klykti. Živilė nusigando, kad į kambarį sulėks visas bendrabutis, pagalvojęs, kad klarnetininkę iš Rusijos bando nužudyti sovietų kagėbistai (Sonata seniai suprato, kad aiškinti, kas yra Lietuva – bergždžias reikalas, todėl taupydama laiką prisistatinėjo atvykusi iš Rusijos, tada pokalbis iškart išsekdavo, o Sonata įsirašydavo į savo asmeninio gyvenimo santaupas papildomas penkias minutes), tad nedelsdama užsitraukė kelnaites.
- Tu ką – išprotėjai? Juk sakei, kad neisterikuosi.
- Atleisk, Živka, tai taip seksualu. Parodyk dar, maldauju. Galiu aš jį išimti?
- Beprote, aš gi tau aiškinau, kad neišsiima.
- O Viešpatie, kaip aš tau pavydžiu.
Su Sonata visada buvo tikras vargas, ji niekada netramdė emocijų, į nieką nežiūrėjo rimtai, todėl būdavo visų numylėtinė ir kompanijų siela. Živilė suprato, kad iš jos šioje situacijoje be susižavėjimo proveržių maža bus naudos, bet nieko kito Amerikoje ji nepažinojo. Be to,  jos buvo draugės nuo darželio ir nesimatė gerus dvejus metus, išsiilgusios viena kitos iki išprotėjimo, tad dar po akimirkos abi jau raitėsi iš juoko didelėje Sonatos lovoje, ir vienai juodaodei, įpuolusiai į kambarį gelbėti „raudonąją klarnetininkę“, vaizdelis turėjo atrodyti sunkiai suvokiamas: čia klykė nesavu balsu, lyg pjaunama, čia žviegdama raičiojasi  po lovą su savo kagėbistine žudike.




Niekada negalvojau, kad dar kartą skrisiu į Haitį, tą nelemtą salą, kurią palikdamas su Rudolfu Štilke, jei gerai prisimenu, prakeikiau mintyse. Dar gerai, kad skristi kartu pasisiūlė ir Štilkė, mano angelas sargas, nors buvo šventai pasižadėjęs kojos iš namų nekelti, bet kai sužinojo mano padėtį, parašė: atvažiuok į Frankfurtą, vyksime kartu, bilietus parūpinsiu. Nepamiršk dėl visa ko pasiimti to paso.
Vos tik parvykus mums su Živile į namus, po kelių dienų paštininkė atnešė registruotą laišką, kuriame buvo kvietimas atvykti į prokuratūrą. Mėginau įtikinti ją, kad paskambino ne į tas duris, su prokuratūra aš negaliu turėti jokių sąsajų: nesu nei Seimo narys, nei bankininkas ir nė vienas mano bendraklasis netapo teisininku, tad tikėtis, kad kuris nors iš jų manęs žiauriai pasiilgo ir tokiu būdu sumanė surengti susitikimą - irgi nėra pagrindo, o per tas dvi ar tris dienas, kurias esu Vilniuje, dar nieko nusikalstamo nespėjau prisidirbti. Bet paštininkei tai buvo nė motais – ant kvietimo aiškiai atsispindėjo mano duomenys.
Tada ketinau peržiūrėti savo gyvenimą iki Haičio... stop, Haitis. Pirmiausia dingtelėjo galvon Tojao, bet tuoj nuvijau mintį apie jį šalin, juk matyti mūsų niekas negalėjo, o be to, prie ko čia Lietuvos prokuratūra? Kita vertus, jeigu ir Haitis, ką turi jis prieš mane, tik pimpalą, tačiau juk ne aš jį nupjoviau?



Iš Hamburgo jau pirmą dieną paskambinau tėvams. Motina puolė verkti: ačiū Dievui, Kastyti, aš žinojau, motinos širdis jautė, ir taip toliau, tėvas, girdėjau, lakstė po butą ir kaišiojo savo klausimus, kuriuos mama perdavinėjo kaip tikslias kopijas: paklausk, kur jis dabar? paklausk, kodėl negrįžo į Lietuvą? ar jis sveikas?
Užpultas tokios lavinos paklausimų, netikėtai išsitariau (nors buvau ketinęs nejaudinti kol kas mamos), kad netekau kojos, po ko, išgirdau, mama nukrito, ištarusi o Dieve, ir ragelį perėmė į savo rankas tėvas, tai jam pridėjau dar kai ko – antra koja irgi vos laikosi ant nervų, pusė galvos nuskelta ir tarp kojų nėra varpos, per sumaištį kažkur prapuolė, tada padėjau ragelį.
Po pusvalandžio vėl kalbėjau su mama ir iš jos sužinojau, kad Živilė sveika gyva Niujorke pas savo draugę, kurios aš, deja, nepažinojau. Mama padiktavo Živilės numerį, nes aš niekada skaičių mintinai neįsimindavau (o mano telefonas buvo pasilikęs viešbučio numeryje Porto Prense). Tai iškart juo ir paskambinau.
Atsiliepė ne iškart (suprantama, juk Amerikoje dar buvo naktis). Galų gale išgirdau užsimiegojusį Živilės balsą:
- Alio.
- Labas, tai aš Kastytis.
- Čia tu? Ačiū Dievui, kur tu prapuolei? Tu dar Haityje?
- Ne, aš Hamburge.
- Hamburge? Ką tu ten veiki?
- Apsipirkinėju žuvies turguje.
- Užsimanei žuvies?
- Taigi, pagalvojau: mūsų šaldytuvas juk tuščias - paimsiu karosų arba ešerių. Valgysi?
- Gal. Ką dar veikei?
- Buvau San Paule, toks rajonas Hamburge...
- Ką veikei Haityje? Kodėl negrįžai į viešbutį?
- Aš grįžau, tik tavęs ten nebuvo. Buvo kažkokie kiti  du vyrukai.
Pauzė.
- Aš jų nepažįstu.
- Tai vadinasi tu juos matei?
- Viską papasakosiu, kai susitiksime. Džiaugiuosi, kad tu gyvas.
- Kada susitiksime? Ko nusitrenkei į Niujorką?
- Ten turiu draugę, aš tau apie ją pasakojau.
- Nepamenu.
- Pasitaikė vieta į lėktuvą nukentėjusiems. Man buvo vis viena kur skristi. Tu negrįžai, nežinojau ką galvoti. Turbūt maniau, kad tavęs nėra.
- Tu nukentėjai?
- Aš? Ne, bet... man ne viskas gerai, Kastyti. Neklausinėk dabar. O kaip tu? Sveikas?
- Pusiau.
- Ką reiškia pusiau?
- Pamatysi, kai susitiksime.
- Nenori pasakoti?
- Tai tu nenori, - ėmiau šaukti, - mūsų kambaryje guli du negyvi vyrukai, vienas be pimpalo, o tu man sakai, kad jų nepažįsti.
Živilė padėjo ragelį. Toks buvo mūsų pirmas pasikalbėjimas.  Kitas įvyko tik po trijų dienų, galiausiai aš neiškenčiau, nes ji neskambino:
- Labas, kodėl neskambini?
- Ar žinai kiek dabar valandų?
- Aišku žinau, dvylika.
- O pas mane keturios. Keturios ryto. Ar visada skambinsi naktį? - Živilė net nepastebėjo, kad susipainiojo – sakė, kad keturios ryto, o po to prakalbo apie naktį, bet aš nutariau neakcentuoti jos klaidos ir pakartojau savo klausimą: Kodėl neskambini?
Ji vėl padėjo ragelį. Po to aš paskambinau vakare, trijų dienų laukti jau neturėjau jėgų. Po truputį mūsų bendravimas, nors ir sunkiai, įsivažiavo, ir aš per aštuonias pokalbių savaites, kurios talpino savyje iš viso šešiolika (buvo ir objektyvių tylėjimo pauzių, nes aš tvarkiausi kojos reikalus) įvairios trukmės seansų, sužinojau neįtikėtinų dalykų. Tokių nesąmonių kaip gyvas negirdėjau.
Pirma, galų gale išsiaiškinau, kad ji dulkinosi, ne, mylėjosi  su tuo kambariniu Mario. (Živilė akcentavo būtent mylėjimąsi, nes dulkinimasis, jos galva, įžeidžia mirusį asmenį, kuris, galimas daiktas, net bus mūsų vaiko tėvas. Kaip bus, ar jis ruošiasi prisikelti? apstulbęs perklausiau aš. Živilė tylėjo. Nenoriu, kad jis vėl grįžtų ir dulkintų tave. Mes mylėjomės, dar kartą akcentavo Živilė. Ir dar, atleisk,  nesupratau: kieno jis vaiko tėvas? Živilė patikslino: mūsų su tavimi (!!!). Buvau taip šokiruotas tokio reikalų išaiškinimo, jog  nesusiprotėjau paklausti, ar mylėjimasis su kitu, jos manymu, neįžeidžia mano kaip asmens, kuriam buvo prisiekta ištikimybė, jausmų?)
Ir jis, reiškiasi, visai jos neprievartavo, o labai išmanančiai patenkino ją, ko niekada nėra sulaukusi iš manęs, nes aš tik leidžiuosi pats išdulkinamas, o paskui iškart užmiegu, nespėjęs net padėkoti (visiška nesąmonė! garsiai, aišku, to nepasakiau).
Po to, labai gaila, jis žuvo nukritus luboms, savo kūnu uždengęs ir išgelbėjęs ją nuo žūties kaip tikras džentelmenas (paistalai vaikų darželiui).

Iš tikrųjų apie vaiką ji prakalbo tik kokiame devintame pasikalbėjime, iki tol dar nežinojo, kad yra nėščia, daugiausia pasakojo apie tos kvaištelėjusios Sonatos pasiekimus muzikos srityje, gyvenimą bendrabutyje tarp išprotėjusių muzikantų (ji taip nesakė, tiesiog aš esu įsitikinęs, kad visi, susiję su smuikais ir altais, yra pačiuožę į kitą pusę), apie Laisvės statulą  ir kitus niekus, kol galų gale aš pertraukiau ją ir tiesiai paklausiau:
- Kas nurėžė varpą tam arabui?
- Jis ne arabas.
- Nesvarbu.
- Aš.
- Kuriam galui? Kam tau jos prireikė?
Pypt pypt pypt.
Neiškenčiau ir vėl paskambinau:
- Nemesk ragelio. Gerai, jei tu taip nori turėti varpą, gal galiu aš tau San Paule nupirkti išvaizdų vibratorių, tai vis tik nebus taip asmeniška?
Ir tada išgirdau pačią neįtikinamiausią nesąmonę – ji NEGALI išsiskirti su Mario varpa. Po šios naujienos neskambinau beveik savaitę.  
Fiziškai negali, kol kas tai neliečiama. Apie tai ji informavo per kitą, berods penktą pasikalbėjimą.
- Tau ji taip patinka, kad negali jos išmesti? – iš paskutiniųjų tvardžiausi.
- Tu nesupranti, Kasti, - Živilė buvo labai rami, - ji suaugo. Įsibrovė į gimdą, ląstelės persipynė ir suaugo.
- Kokio velnio ji ten įsibrovė? –  rėkiau ant viso Hamburgo, tuo metu aš su Rudolfu Štilke buvau prie šv. Kotrynos bažnyčios, netoliese buvo ortopedijos klinika, kurioje lankydavausi dėl protezo. Rudolfas stovėjo netoliese ir gestais ramino aplinkinius: girdi, nieko baisaus, jam taip būna.
- Kaltas žemės drebėjimas, jei ne jis, ji ten nebūtų įlindusi.
- Eik tu šikt, - blioviau nesivaržydamas ant šalia besiburiuojančių tikinčiųjų ir nutraukiau ryšį. Maldininkai užjaučiamai stebėjo mane ir mintyse turbūt meldėsi už mano sielą. Kaip tik to man labiausiai ir reikėjo.

Būtent tada kažkaip paranojiškai užsigeidžiau sužinoti visas tos istorijos detales. Labiausiai buvo nesuprantama, kaip jai pavyko nupjauti tą galą, jeigu Mario jau miręs gulėjo ant jos, juk matyti varpos ji negalėjo. Bet tai paaiškėjo tik per dvyliktą pokalbių seansą. O iki tol dar buvo kiti.
Nauja nesąmonė buvo ta, kad ir Amerikos medicina negali jos pašalinti, tos varpos (tai buvo septintas pasikalbėjimas, per šeštą mes tik alsavome į ragelį ir nei vienas neištarėme nei žodžio, dešimt minučių, po to ji padėjo ragelį).
- Kaip suprasti negali? – paklausiau labai ramiai ir švelniai.
- Su tokiu atveju jie dar nesusidūrė.
- Aš manau, - buvau neapsakomai meilus.
- Ji yra gyva.
- Kas? Tavo draugė  Sonata? – balsui suteikiau nuoširdaus susirūpinimo atspalvį.
- Varpa. Varpa yra gyva. Tokio atvejo jie nėra matę.
- Keista, Amerikos medicina nėra mačiusi gyvos varpos? Gal man ten atvažiuoti ir parodyti jiems savo? – jau nežinau koks buvo mano balsas, bet greičiausiai jis keitėsi. Ne į gera.
- Kastyti, be to mane tardė, medikai paskundė policijai, tie aiškinosi, kaip pas mane atsidūrė juoda varpa, jie apvertė visą Ameriką, netikėjo, kad varpa iš Haičio, ieškojo pas save negro be varpos ir grasino, kad jei aš nuskriaudžiau jų pilietį, tai man galas. Galų gale susisiekė su Haičiu ir ten patvirtino, kad yra lavonas be varpos, tik tada su manim pradėjo žmoniškai kalbėtis, o čia dar tu su savo nesąmonėm. Pypt pypt pypt.

Dvyliktas pasikalbėjimas.
Kastytis: Labas, Živ. Kaip tavo Sonata?
- Puikiai. Juk ne dėl to skambini?
- Tiesą sakant taip, man giliai ant jos nusiš...vilpt.
- Tau rūpi varpa?
- Tikrai. Kaip tu atspėjai?
- Nebuvo sunku, aš juk tavo žmona.
- O ta varpa mūsų su tavimi vaiko tėvas?
- Nebūk vulgarus.
- O kaip tau pavyko ją nusipjauti? Ta prasme, argi buvai iš anksto pasiruošusi peilį? Be to, juk jis gulėjo ant tavęs, tu negalėjai jos matyti, o dar lubos. Kažkas tau padėjo?
- Meniao.
- Kas yra Meniao? Tas kitas vyras?
- Ne, Meniao – tai berniukas. Jis mane rado. Su draugais.
- Draugais? Kiek jų buvo? Kiek jiems metų?
- Nedaugiau dvylikos, Meniao gal vyresnis.  
- Kaip suprasti nedaugiau dvylikos? Dvylika vaikų žiūrėjo kaip tu... mylėjaisi?
- Nedaugiau dvylikos metų. Jie buvo trise.
- Tai su Meniao keturi?
- Ne, iš viso tų vaikų buvo trys.
- Reiškiasi tave matė visas Haitis.
- Tik trys vaikai.
- Tai milžiniška auditorija. Kokie kitų vardai?
- Nežinau.
- O kodėl žinai šito vardą?
- Todėl, kad paklausiau jo vardo.
- O kitų neklausei?
- Ne.
- Kodėl?
- Tu baigsi ar ne?
- Man įdomu.
- Meniao  nupjovė varpą, nes pati nepajėgiau, todėl paklausiau kuo jis vardu. Kiti nekalbėjo angliškai.
- O Viešpatie, kiti reiškiasi žiūrėjo ir nekalbėjo?
- Jie nežiūrėjo, buvo kitame kambaryje. Kas dar tave domina?
- Kuo jis, tas vaikas pjovė? Jis buvo arti tavo .... tarpkojo?
- Per kilometrą. Jis pjovė distanciniu pulteliu. Nebūk juokingas, Kasti, pjovė tavo skutimosi peiliukais.
- Dabar aš negalėsiu jais skustis.
- Dėl to aš jų ir nepaėmiau, palikau tiems vaikams.
- Kad jie pjaustytų kitas varpas? Siaubas, kokia tu ištvirkusi.
Živilė tylomis sugėrė šį įvertinimą.
- O kaip jis įlindo tarp jūsų, tu gi buvai prispausta to negro?
- Aš buvau nugara į Mario, todėl Meniao prieiti buvo nesunku.
- Tu mylėjaisi šuniukų poza? Ir kodėl tai negali vadintis paprasčiausiu pasidulkinimu?
Ilgiau tęsti pokalbio Kastytis nepajėgė ir nutraukė ryšį. Ar reikia sakyti, kad po visų šių telefoninių seansų jis ilgai svaigindavosi Tojao paliktais kvaišalais?