Lietuviški cepelinai! Haityje! Tai buvo iš fantastikos srities. Taip absurdiška, kad jis negalėjo ilgiau būti be sąmonės ir atsimerkė. Patalpą apšvietė vienintelė išlikusi dieninės šviesos lempa, nukarusi nuo lubų liekanos. Koją neapsakomai skaudėjo, galvoje dunksėjo milžiniškas kūjis, bet ausyse spengė tyla, tik vėliau šalia išgirdo aimaną. Pasukęs galvą pamatė bulviaskutį juoduką (jiedu gulėjo veidu vienas prieš kitą, visai šalia, Kastytis  prispausta koja, Tojao abi kojas buvo užgulęs stalas, virš jų kaip apsauginis skydas metalinė spinta, savo viršumi atsirėmusi į stalo kraštą, todėl  abu buvo chaotiškai susiformavusioje slėptuvėje) su peiliu rankoje, bulvė gulėjo šalia jo pilko nuo dulkių veido.
    What‘s your name? kentėdamas skausmą paklausė Kastytis, Tojao, jau trečią kartą prisistatė vaikinas, vadinasi jis tikrai nemelavo – toks buvo jo vardas. Ištiesė jam nebaigtą skusti bulvę. Juodukas atstūmė ją ir atkišo Kastyčiui dvidešimtinę.
No, thanks, sumosavo tas rankomis, ir juočkis įsikišo ją atgal į marškinių kišenėlę. Kastytis nežinojo ką dar pasakyti, visi angliški žodžiai kažkur dingo, todėl prabilo lietuviškai:
Norėjau pasigaminti cepelinų...
No, zeppelins, no, pravirko Tojao, ir Kastytis ramindamas uždėjo savo ranką jam ant peties. Tojao pagriebė ją, suspaudė savo balsvuose delnuose  ir ėmė karštai kalbėti nesuprantama kalba.
-          Taip, taip, Tojao, aš tave suprantu, - pritarė Kastytis (jie abu kalbėjo vienu metu), - tu nekaltas, neatsiprašinėk, taip jau būna, nieko nepadarysi. Mus išgelbės, būtinai, pamatysi, tai viso labo žemės drebėjimas. Nieko daugiau, tik žemės drebėjimas, dažniausiai žmonės būna išgelbėjami. Juk čia viešbutis, čia pirmiausiai ir ieškos. Neverk. Don‘t cray, Tojao. It‘s OK.
Tojao pagalvojo, kad turi kalbėti angliškai, tą ir ėmė daryti, bet dėl to Kastytis nepradėjo geriau jį suprasti, tada Tojao ištiesė atidarytą viskio butelį (greta jo buvo kartoninė dėžė, kurioje dar liko keli sveiki buteliai), Kastytis godžiai gurkštelėjo stipraus gėrimo ir pajuto, kaip kūną perlieja karšta banga, bet Tojao sumosavo rankomis ir mėgino parodyti, kad  reikia užsipilti viskio sau ant kojos. Kastytis neigiamai purtė galvą, sakydamas no, I can‘t, bet nigeris primygtinai kartojo you must, you can,  kol galiausiai, paėmęs naują butelį,  pats užsipylė  tos dezinfekcijos ant savo žaizdos, ir Kastytis, pamatęs, kad anas net nesusiraukė, pasidavė įkalbinėjamas ir šliūkštelėjo gerą porciją škotiškos samanės ant savo nelaimingos kojos. Pervėrė baisus skausmas, ir Kastytis suklykė nesavu balsu ir klykė tol, kol pamatė,  kad Tojao taip pat klykia, ir tada, nors taip baisiai jau neskaudėjo, klykė toliau dviese, taip klykti buvo smagiau. Be to rėkimas malšino skausmą. Dar gurkštelėjo viskio, perdavė Tojao, thanks, ir tęsė.
Tojao palaipsniui riksmą pavertė  repavimu – eh eh  help me, eh eh rap me, Kastytis prisijungė - ehehei išdulkink mane, ehehei ar mane girdi, fuck fuck fuck ir pan., rėkė abu iki užkimimo, paskui pradėjo juoktis. Rodė į kits kitą pirštais ir žvengė. Zeppelin, pasakė Tojao, - kvailas nigeris, neliko skolingas Kastytis. No, I am not nigeris, aš juodaodis, nepiktai aiškino Tojao, - žinau, tu šūdo gabalas. What\'s šiudo gabalas? sukluso Tojao, - it\'s very nice thing, ir Tojao nurimo.
My brother..., pradėjo juodukas ir Kastytis suprato, kad dabar prasideda rimtoji dalis, - oh, yes, ok, išklausęs tarė ir taip pat  išliejo savo širdgėlą:
-          Mano žmona liko numeryje, mes apsivedėm prieš savaitę, my wife, graži mergaitė, man visi pavydi, tikrai. She\'s beautiful, aš ją labai myliu, iškart įsimylėjau, kai pamačiau, pasakiau: tegul bus kvaila, nes visos gražuolės kvailos, nesvarbu, bet ji man labai reikalinga, įsivaizduoji, taip ir pasakiau. Ir nesigailiu, be to, ji ir nėra kvaila, man regis, mes pažįstami tik septyni mėnesiai. Nusprendėm surengti šaunią povestuvinę kelionę, jos tėvai turtingi, galvojom kur skristi ir pasirinkom Haitį, kelionių agentūroj rekomendavo, idiotai.

Lietuviški cepelinai! Ar galės ji dar kada nors į juos pažiūrėti? Nevalgyti, ne, valgyti jų tikrai niekada negalės, bet net ir matyti nepravirkusi vargu ar galės, perdaug žiauri patirtis, susijusi su cepelinais, lydės ją visą likusį gyvenimą. Jeigu išsigelbės, savaime suprantama, nors dabar ji jau pradėjo tuo tikėti.  Nežinia kodėl, bet intuicija kuždėjo, kad gyvenimas jai dar nebaigtas, tik sustojo kuriam laikui.
Kastyčiui išėjus (prieš tai ji išsireikalavo rytinės pasimylėjimo porcijos), Živilė įlindo į dušą, o išėjusi išgirdo atsidarant laukujas duris, nustebo, kad taip greit grįžo, matyt, nepaprasta čia išsivirti cepelinų, bet kambaryje pamatė Mario, surinkinėjantį patalynę, oh, i\'m sorry, nežinojau, kad numeryje kas yra, ji stovėjo beveik nuoga, užsimetusi tik rankšluostį, kurio vienu kraštu sausino plaukus, visa likusi medžiaga vos dengė priekį šiek tiek žemiau pilvo, ir žiūrėjo lyg užhipnotizuota, kai Mario tuo tarpu ėjo link jos, ramindamas ir atsiprašinėdamas (ji nelabai suprato žodžių reikšmę, ją kaustė jo žvilgsnis), rankose laikydamas užvalkaliukus, kurie palengva slydo žemyn ir liko tik paklodė, kuria jis apglobė Živilę, irgi slystančią iš po tos paklodės ant grindų, vos spėjo sulaikyti. Prikėlė ją ir paėmė ant rankų, toks aukštas ir stiprus, nunešė į lovą ir atsargiai paguldė, pats neatitraukdamas rankų, kažko laukė, ji irgi kažko laukė (kokia aš kvailė, juk turiu šaukti), paskui lėtai praskleidė paklodę.
Ji nenorėjo leistis apnuoginama, bet tuo metu jos krūtis jau buvo apžiota ir tai suteikė jai standumo, buvo gaila griauti tobulą harmoniją, paskui juoda galva slydo žemyn, lūpomis žymėdama kiekvieną centimetrą, liežuvis degustavo odą, palikdamas drėgną pėdsaką, ir šioje vietoje priešintis arba šaukti būtų išvis barbariška, todėl Živilė neardė  meninės erotikos, kol galiausiai pajuto Mario savyje ir vienintelė mintis, kuri jai tada toptelėjo: ar negrų varpa irgi juodos spalvos, nes, pavyzdžiui, delnai jų yra balsvi, bet palenkusi galvą nieko nepamatė, nes ta  buvo giliai ir tuo metu kaip tik baigė. . Tik pastebėjo, kad Mario kažkuriuo metu spėjo visas nusirengti, ir dabar ji glamonėjo nuogą jo kūną.
Po to jis apvertė ją ant pilvo (įsitikino, kad varpa vis dėlto juoda) ir vėl ėmė lūpomis žymėti jos kūną nuo užpakalio iki kaklo. Tada vėl pajuto jį viduje. Po pirmo išsiliejimo dalis spermos išbėgo ant paklodės, bet dar nemažai liko viduje, todėl su kiekvienu stūmimu pasigirsdavo juokingas garsas pliaukšt, lyg delnu plotum per vandenį,  jai norėjosi juoktis, bet staiga prisiminė Kastytį, kurį iki šiol buvo pamiršusi, todėl nusprendė, kad bus ypatingai nepadoru, jei staiga užėjęs, rastų ją dar ir besijuokiančią be viso kito. Todėl norėjo tik, kad Mario greičiau baigtų, ir išrietė dėl to į viršų sėdynę.
Mario tai užvedė,  pliaukšt pliaukšt  pasidarė tankesni, ir dar ji pajuto lyg lova būtų subangavusi kaip jūroje, pagalvojo, kad tai nuo ritmingo siūbavimo (Mario atrodo nieko nepastebėjo, pliaukšt pliaukšt nepakito), jautė, kad jis eina link pabaigos, alsavimas tapo garsesnis, ji irgi pagarsino savo dejones, bet tuomet jau aiškiai išgirdo kažkokius bildesius (tai buvo nepakartojama!), lova lyg stryktelėjo aukštyn (dar niekada taip gerai nesijautė!),Mario tai nesustabdė,  pliaukšt pliaukšt, žūtbūt norėjo baigti, nes jau matė finišą, nors buvo aišku, kad čia kažkas rimta, Živilė pagalvojo ekstazėje:  žemės drebėjimas, kaip ekstremalu!  tuo metu jis garsiai sudejavo ir susmuko ant jos, kirto finišo liniją, ji jau norėjo išslysti iš po jo, bet pajuto stiprų smūgį į nugarą, Mario galas vėl susmigo iki pačių vidurių, kažką ten pažeidė, pradūrė, nes pervėrė baisus skausmas ir prieš apalpdama suprato, kad ant jų nukrito lubos.

Nusipjauti koją Kastytis nusprendė tada, kai pajuto, kad ją graužia žiurkės. Tiksliau po to, kai atgavo sąmonę, nes tuo metu nepakeliamas skausmas nubloškė jį į komą. Žiurkių neatbaidė ir viskis, užpiltas dezinfekuoti žaizdą, galbūt jis kaip tik joms pasirodė labai tinkamas padažas. Tojao iš riksmo suprato kas atsitiko ir rankomis ėmė įnirtingai daužyti metalinę spintą, norėdamas nubaidyti nuo Kastyčio graužikus. Kurį laiką tai padėjo, bet žiurkes masino kraujo kvapas ir buvo aišku, kad jos nepaliks nebaigtos valgyti šviežios mėsos. Todėl tik atgavęs sąmonę Kastytis ir kibo į krūtinę Tojao: help, you must, šnai leg, my leg, šnai, verstehe?Kaip gi tau pasakyti angliškai, knife, šnai leg, with knife, please. (Dar norėjo papasakoti apie lapes, kurios, kažkur girdėjo, papuolusios į spąstus pačios nusigraužia sau koją, bet neprisiminė, kaip jos vadinasi angliškai, o be to, vargu ar apie jas čia išvis kas nors girdėjo, juk lapės ne atogrąžų paukštis, tiksliau žvėris, bet koks skirtumas.)
Aišku, Tojao suprato, jis ir pats turbūt galvojo, kad tai geriausia išeitis, bet atkakliai atsisakinėjo ir tik daužė kumščiais spintą. (Jo paties kojos, matyt, buvo neprieinamos žiurkėms.) Tada nieko kito neliko kaip tik užvožti jam gerai į marmūzę, kraujas ištryško ant juodos lūpos, ir Kastytis delnu uždengė jam burną, kita ranka paėmė Tojao ranką ir prispaudė sau prie lūpų: I‘m sorry,  please, Tojao, help me.

Pajudėti negalėjo, tik pasukti galvą; matė, nors buvo naktis, kad į  kambarį įgriuvo viršutinis aukštas. Ant jos nenuilstamai gulėjo tas pats Mario. Jis, žinoma, buvo negyvas ir atšalęs. Langai išdaužyti, todėl aiškiai girdėjo įvairius garsus: sirenas, kirtiklių smūgius, žmonių balsų ir mechanizmų gaudesį. Rėkti buvo beprasmiška, niekas vis tiek nebūtų išgirdęs, bet ji pabandė – neišgirdo pati savęs.
Na ir nereikia, pagalvojo, tegul mirsiu. Skaudėjo kažkur pilve, bet nelabai nuožmiai, tik įkyriai.  Be sąmonės, ko gero, išgulėjo mažiausiai dešimt valandų. Rytoj tikriausiai turėtų rasti, vadinasi, laukti liko visai nedaug. Kentėti, kentėti.
Ar galėjo viskas pasisukti kiek kitaip, kad, pavyzdžiui, Kastytis nebūtų niekur ėjęs ir ji dabar gulėtų su juo po užgriuvusiomis lubomis? Vargu, greičiausiai tada ją būtų priplojusios tos lubos, nes Kastytis lovoje buvo toks pasyvus, kad greičiau ne jis ją, o ji jį būtų dulkinusi. Anksčiau jai imponavo tokia Kastyčio poza – dar kai jie nedraugavo  pastebėjo, kad pats jis nekabina merginų, o laukia, kad jos jam siūlytųsi, ji ir pati buvo priversta siūlytis (ką gi, labai norėjo to švelnių bruožų vaikino), ir pirmą kartą atsidūrusi su juo lovoje  pati turėjo nuimti jam kelnaites, kitaip gal nieko ir nebūtų sulaukusi.
Visai kitaip buvo su Mario. Nors tai truko tik keliolika minučių, bet ji pasijautė moterimi, geidžiama moterimi, jai tereikėjo paklusti ir vykdyti vyro įgeidžius. Kaip gaila, kad ji nemirė kartu su tuo juoduku.
Dar ilgai galvojo apie Mario. Ir Kastytį. Ir dar kažką mažą, bet užmigo neišsiaiškinusi kas tai, o ryte  netikėtai prasimerkė ir tada išgirdo balsus…

Patekti į restoraną, per kurį Kastytis ir atėjo į virtuvę, nepavyko, viskas buvo užversta. Iš turėtų dviejų kojų liko tik pusantros, todėl judėjimas buvo suvaržytas (judėjo remdamasis į taburetę). Gerai, kad turėjo žiebtuvėlį, kuriuo Tojao prisideginėjo suktinę, kartais juo pasišviesdavo, nes niekur neprasimušė jokia  išorės šviesa, jeigu buvo diena (arba galėjo  būti naktis), bet taupydamas dujas daugiausiai judėjo apgraibomis; dar turėjo Tojao marihuanos kapšelį, kiek ten jos liko, labai jam patiko šis produktas, ir bent jau kol išsikrapštys iš šito jovalo ir susitvarkys koją, pavartos įtampai nuimti. Paskui baigs. Paėmė ir dvidešimtinę, kurios prieš tai purtėsi, juk Tojao jos jau neprireiks, o jam - ką gali žinoti.  
Sugrįžo į virtuvę ieškoti kito išėjimo. Ten vis dar buvo šviesu, dieninė lempa kaip ištikimas šuo laikėsi iš paskutiniųjų, nors  Tojao vis dar buvo negyvas ir vilties, kad kas pasikeis, ji jau negalėjo turėti, bet kas ją supaisys, pagalvojo Kastytis, ir dar kartą gurkštelėjo viskio iš butelio stovinčio prie Tojao galvos.
Paskui nuėjo priešingon pusėn ir po ilgų blūdinimų galų gale atrado laiptus. Laiptinėje, blausiai apšviestoje kelių veikiančių lempų kažkuriuose aukštuose, irgi matėsi žemės drebėjimo padariniai: įgriuvę arba persikreipę laiptai, pakibę ore turėklai, įskilusios sienos, tarp antro ir trečio aukšto žiojėjo didžiulė skylė, tad reikėjo kartis per turėklus.
Didžiulių pastangų dėka, su ilgais pailsėjimais visgi pasiekė šeštąjį aukštą, kuriame buvo jų numeris, ten teko paklaidžioti, nes žinojo kelią tik nuo lifto, numeracija irgi greičiau klaidino, nei padėjo, be to, daug kur durų išvis nebuvo, vietomis reikėjo įveikti griuvėsius, apeiti lūžusius baldus, neužkliūti už pamestų lagaminų, drabužių, įvairių kitų daiktų.  
Pačiame pirmajame numeryje, į kurį įėjo, iškart pripuolė prie lango pažiūrėti kas dedasi lauke. Porto Prensas kaip ant delno: priestatas apačioje, kuriame buvo restoranas, visiškai sugriautas, kiek akis užmatė driekėsi griuvėsiai, sudaužyti automobiliai, tarsi nukirstos per pusiaują palmės, daugybė žmonių judėjo visomis kryptimis, nenusakomas triukšmas, kaip filme apie karą, žodžiu, žiūrėti į visa tai Kastytis neturėjo jokio noro.
Iš saulės padėties suprato, kad jau vakarėjo, reikėjo skubėti.  Kiti kambariai, į kuriuos jis pradėjo landžioti, buvo daugmaž panašūs, tik iš kai kurių apstatymo detalių ir besimėtančių svetimų drabužių suprasdavo, kad tai ne jų būstas; pasitaikė ir su  įgriuvusiomis lubomis ir nuvirtusiomis sienomis, į kuriuos visai negalėjai įeiti ir tai galėjo būti jų numeris; buvo ir negyvėlių.
Galiausiai rado savo numerį, durys buvo išlaužtos, o juk iš vidaus jos atsirakindavo rankenos pasukimu, vadinasi, laužėsi iš išorės - Živilė turi būti viduje, ji neišbėgo, žemės drebėjimas ją gal užtiko duše, į kurį ruošėsi eiti jiems išsiskyrus. Svetainė buvo nusiaubta, lagaminai tuštutėliai ir sulaužyti, savo blizgančius juodus marškinius, kuriais žadėjo pasipuošti ypatinga proga, aptiko perplėštus ir užmestus ant sieninio žibinto prie komodos. Drebančia širdimi įpuolė į vonios kambarį. Ten buvo tamsu ir lempa nedegė, bet užteko šviesos sklindančios iš kambario, kad įsitikintų, jog patalpa tuščia, bent tiek gerai.


-          Please, help me, - sukuždėjo Živilė.
Lova buvo sunki, ją slėgė iš viršaus nukritusios lubos, bet atkasę nuolaužas vaikai lovą visgi nustūmė. Susigėdę ir apstulbę žiūrėjo iš arti į nuogus kūnus, kol  Živilė nepakartojo savo prašymo. Pabandė išlaisvinti ją nuo to negyvo juoduko, bet jis niekaip nenorėjo atsikabinti, tas galas laikėsi viduje kaip įkaltas. Nuo  pastangų atplėšti Mario viduriuose vėl siaubingai suskaudo, todėl Živilė sudraudė berniukus:
-          No, please. Man labai skauda. Nereikia.
Buvo gėda žiūrėti į tuos vaikus, žinojo kaip nepadoriai jiems visa tai atrodo, todėl greitai apsisprendė:
-          Apverskite mus, paguldykite ant nugaros.
Teko rodyti rankomis, nes jie nelabai suprato ko ji nori. Galų gale kai tai pavyko, jie visai apkvaito pamatę baltą krūtinę ir visą nuogumą iš priekio, bet Živilė neleido mėgautis pornografija, prisidengė paklode ir paliepė:
-          Suraskite peilį.
Pirmasis berniukas suprato šitą komandą ir persakė draugams, tie ėmė karštai ginčytis ir neigiamai purtė galvas, bet pirmasis, ji matė, juos įtikinėjo, jis buvo jos pusėje, todėl Živilė kreipėsi tik į jį:
-          Tu pasilik, jie tegul išeina. Atnešk juodą lagaminą.
Ji žinojo, kad Kastyčio kosmetinėje rankinėje turi būti skutimosi peiliukų. Pirmasis berniukas, jam buvo gal keturiolika metų ir atrodė vyresnis už savo draugus (taip bent pasirodė Živilei), savo kalba persakė jiems kažką ir visi išėjo, o netrukus grįžo vienas su lagaminu rankoje. Živilė paprašė jį atidaryti ir parodė, ką tas turi jai paduoti, tada paprašė ir jo išeiti, bet palaukti kitame kambaryje.
Pabandė atsisėsti, tačiau kūnas buvo nutirpęs ir jos neklausė, tada vėl šūktelėjo help. Įbėgo iškart visi trys ir sužiuro, tikėdamiesi išvysti kažką siaubingo, bet nieko dar nebuvo įvykę. Ji mostelėjo ranka, sakydama, kad pasiliktų tik pirmasis.
-          Kuo tu vardu?
-          Meniao.
-          Meniao? Gražus vardas. Aš Živilė.
-          Zivile?
-          Živilė. Mano vardas.
-          Taip. O jis?
-          Jis? Mario. Mano meilužis.
-          Meilužis?
-          Taip, labai mielas. Gaila, kad taip atsitiko. Bet  jis mirė laimingas. Jis nieko nepajuto, tiesiog mirė tada, kai pasijuto esąs rojuje.
-          Rojuje?
-          Taip. Tu dar mažas, tai yra per jaunas. Ne, tu ne mažas, tu jaunas, Meniao. Vėliau suprasi.
-          O jūsų vyras... ?
-          Mano vyras? Kastytis, mano vyro vardas Kastytis.
-          Jis žiūrėjo?
-          Kastytis? Ką žiūrėjo?
Meniao susigėdo, nežinojo kaip paklausti, todėl tik parodė į gulintį už lovos negyvą vyrą.
-          Jis Kasytis?
Živilė nesusigaudė, nes nežinojo, kad ten kas yra. Dabar tik pamatė šalia lovos kažką gulint, išsigando, kad tai gali būti Kastytis, atėjęs kuriuo nors metu ir pasimiręs iš pavydo, bet matyti jo dar negalėjo, todėl paprašė, kad Meniao jį parodytų. Meniao priėjo prie negyvėlio ir kilstelėjo už pažastų, Živilė lengviau atsikvėpė:
-          No, he isn‘t my husband. Tikriausiai jis nukrito nuo viršaus.
Ir pradėjo juoktis supratusi, kaip visa tai galėjo pasirodyti vaikui:
-          No, he isn‘t my husband. Tikrai, aš dar ne tokia pasileidusi.
Išgirdę juoką iš kito kambario įkišo galvas anie du berniukai.
-          No no, - sumosavo rankomis Živilė, - get out.
Meniao jiems saviškai pasakė tą patį ir vėl liko vieni du. Dabar reikėjo greičiau viską baigti, tereikėjo jam paaiškinti, nors aiškinti nebuvo ką, ji tiesiog išėmė iš pakuotės peiliuką ir padavė Meniao. Tas nepatikliai žiūrėjo į jį, bet imti nesiryžo, tada Živilė padrąsino:
-          Please.


Atsargiai pravėriau miegamojo duris, bijodamas išvysti jame kažką kraupaus. Tą ir išvydau - buvo įkritęs visas viršutinis aukštas su grindimis, lova ir, turbūt, to kambario gyventoju, kuris atrodė miręs, greičiausiai taip ir buvo. Dar iškart pastebėjau, bet nedrįsau tuoj pat skubėti tuo įsitikinti, kad lovoj uždengtas guli žmogus. Tik kai viską jau buvau nužvelgęs, išdrįsau vėl pažiūrėti į kūną, kuris, ačiū dievui, atrodė didesnis nei Živilės. Visgi drebėdamas prisiartinau prie lovos ir truputį atidengiau užtiesalą. Pasirodė juoda galva, dėkui viešpatie, palengvėjo, bet veidas pasirodė matytas, gal net priminė Tojao, kuris betgi liko gulėti virtuvėje negyvas ir jokiu būdu negalėjo ateiti čia ir atsigulti lyg niekur nieko.
Tada prisiminiau mus atlydėjusį kambarinį, tai buvo jis, Mario, tokį užrašą perskaičiau tada ant jo kortelės, toks pat pasipūtęs ir pasitikintis savimi net dabar, kai buvo miręs. Ko gi čia pūstis, pagalvojau, ir atidengiau visą užklojimą. Pirmiausia kas pribloškė - tai, kad jis buvo nuogas, kokio velnio mano numeryje sumanė išsirenginėti, iškart to niekaip nesusiejau su Živile, tai buvo neįmanoma, mes ką tik vedę, įsimylėję vienas kitą iki ausų. Bandžiau  lipdyti jį  su vyru gulinčiu ant grindų, bet tas buvo apsirengęs, be to, kodėl mūsų miegamajame? kur tuo metu buvo Živilė? žodžiu, vėl nei šis, nei tas.
Antra, kas mane suglumino, kad Mario buvo be varpos, ji buvo nupjauta, taip pasielgti būčiau galėjęs aš, jeigu užtikčiau jį su savo žmona, bet kadangi aš to nepadariau, tai gal jis, Mario, dulkino kieno nors kito žmoną, gal kaimyno iš viršaus, ir kaimynas jį už tai nukenksmino, o paskui ir pats užsimušė nukrisdamas kartu su savo konkurentu į mano miegamąjį?
Kaip man būtų patikęs toks scenarijus, bet šaltas prakaitas, išpylęs nuo galvos iki kojų, kreipė mane prie neįmanomo varianto.
Gerai, mėginau susitvardyti,
tada kur po galais Živilė?
Kodėl  išlaužtos durys?
Ar  ji nupjovė jam galą?
Kuriam galui ji tai padarė?
Ir  kur yra tas nupjautas galas?
Negi pasiėmė su savim?
Man galas,
suvokiau svaigdamas nuo minties apie neištikimybę.

Živilė pajuto, kai Meniao baigė operaciją, ji lyg atsilaisvino nuo ją siejusios bambagyslės. Nuslydo nuo Mario ir pabandė atsisėsti. Pavyko.
-          O toliau kas? – paklausė berniukas, - jūs jį išimsite?
-          Taip, ačiū tau, - tarė Živilė ir pabučiavo Meniao. Jis nedrąsiai palietė jos krūtį, apėmė ją savo delnu. – O dabar eik ir atnešk kitą lagaminą, man reikia apsirengti.
Meniao grįžo su lagaminu ir atsisėdo greta jos. Ji norėjo sakyti, kad jis paliktų ją vieną, bet nespėjo išsižioti – jis lyg laukė tokio paraginimo ir neigiamai papurtė galvą: jis neis. Ką gi, tada Živilė pradėjo tvarkytis  prie jo: pirmiausiai reikėjo sutvarstyti nupjautą vietą, kažkodėl ji vis dar kraujavo. Atplėšė nuo paklodės ilgą juostą ir ja apsivyniojo tarpkojį ir klubus. Meniao išpūtęs akis žiūrėjo į jos nuogumą, bet nieko nepasakė ir nieko nepaklausė, net ir to, kodėl ji neišsiėmė Mario varpos, tikriausiai nebūtų sugebėjęs angliškai suformuluoti tokio klausimo.
Paskubomis įsimetusi į rankinę kelis drabužius, kitus atidavė berniukams, kartu ir Kastyčio, nes nesitikėjo, kad jis grįš, jei jau iki šiol negrįžo. Per langą matė, kas įvyko visame mieste, tad tikėtis stebuklo būtų naivu. Paėmė abiejų asmens dokumentus ir bankų korteles.

Svaigdamas nuo minties apie neištikimybę ir nualintas kelionės Kastytis prigulė ant lovos šalia apipjaustyto Mario ir užsidegė suktinę. Į sąmonę kartu su lengvu kvaituliu įsismelkė ir kojos pjovimo prisiminimas:
-          Help me...
-          Of course, okey, Zeppelin.
Iš spintos stalčių Tojao išėmė du didelius mėsai pjaustyti peilius, ant vieno geležtės buvo dantukai, kaip mažas pjūkliukas perpjauti ypač kietą vietą, pavyzdžiui kremzlę ar sąnarį. Nusitraukė nuo savęs marškinėlius, tą patį liepė padaryti ir Kastyčiui. Paskui atkišo nepradėtą viskio butelį bei ragino nesustoti pilti tą šlykštynę į save net tada, kai Kastytis tiesiog  fiziškai nepajėgė nuryti tokio kiekio skysčio, perviršis plūdo per lūpų kraštus ir tekėjo ant krūtinės. Tada Tojao smogė jam per galvą kitu pilnu buteliu ir Kastytis išsijungė.

Pabudau purtomas už peties. Pasąmonėj tas purtymas siejosi su oro duobėmis, kurios blaškė mūsų mažą dvivietį lėktuvėlį, menamai skrendantį žvaigždėtą naktį iš Vilniaus į Palangą (visada svajojau apie tokį  daikčiuką), ir Živilė nejuokais persigandusi laikėsi įsikibusi į mano parankę ir su ašaromis akyse maldavo grįžti namo. Aš raminau, sakiau -  tuoj viskas baigsis, bet tada veiksmas persikėlė į mūsų namus prie židinio, kur gulėjome pavargę po mylėjimosi, ir grindys nelauktai ėmė kilnotis, o ugnis išsprūdo iš savo vietos ir pažiro įkaitusiomis žarijomis ant nuogų mūsų kūnų.
Pramerkęs akis virš savęs pamačiau Tojao nekenčiamą veidą, visą šlapią nuo prakaito ir pavargusiai šnabždantį: it‘s okey, Kastytis, you will live. Nuo jo neišpasakytai dvokė, matyt, jis apsidirbo pjaudamas mano koją. Ją vis dar skaudėjo, bet kitaip – jos, sakytum, jau netempė kažkas žemyn, ji buvo laisva, bet žiauriai tvinksėjo ir tas tvinksėjimas kūjo stiprumu mušė į smegenis. Norėjau, kad juodas snukis tuoj pat dingtų iš mano akiračio, todėl staiga su visa jėga kilstelėjau į viršų galvą, atsitrenkdamas į Tojao nosį, iš kurios pasipylė kraujas. Kraujas lašėjo man kone į burną, tad išspjovęs jį Tojao į veidą surikau: tu apsišikęs, nigeri, viskas per tave, per tave ir tavo sušiktą salą, ir toliau jau talžiau jį kumščiais, nekreipdamas dėmesio į jo vapėjimą please, Kastytis ir panašiai. Galiausiai apėmiau pirštais jo laibą kakliuką ir stipriai suspaudžiau, jausdamas kaip skausmas pamaži kažkur tolsta, kol visai išnyko. Tada jau paleidau Tojao ir pavargęs vėl atguliau į savo vietą.
Girdėjau tik dūžius krūtinėje ir savo pavargusį alsavimą. Norėjau išgirsti šiuo metu kokią nors iškilmingą bažnytinę giesmę, atrodė, kad dabar ji kaip tik būtų vietoje, bet nesvetinga sala, pasitelkusi mirtiną tylą,  keršijo man  už vargšą Tojao.
Na ir tegul, aš ištversiu, bet buvo gaila Tojao,  gaila to, ką padariau, gaila kojos, vaikystės, kuri niekada nebegrįš, viso pasaulio nuolat kenčiančio katastrofas buvo gaila, visko nepakeliamai gaila – paukštelių, žvėrelių, pingvinų, delfinų, mamos ir močiutės, indėnų ir aborigenų, žydų, auksinių kopų ir kormoranų apšiktų pušelių - ir aš apsiverkiau, užblioviau visu garsu nieko nesivaržydamas. Nieko ir nebuvo, nebent žiurkės klausėsi mano raudos nustėrusios iš nuostabos ir nesupratimo, kas gi čia jau tokio siaubingo nutiko, kad taip plėšosi  šis bekojis invalidas.
Kai baigiau ir šiek tiek apsiraminau, apžiūrėjau savo nelaimingą koją. Ji buvo gerai sutvarkyta, stipriai aprišta mūsų abiejų marškinėliais, kurių aiškiai buvo per maža, nes kraujas vis dar sunkėsi per juos, tad gaišti nebuvo galima, ir tada nusprendžiau ropštis į viršų.

Pabudau purtomas už peties. Pasąmonėj tas purtymas siejosi su vaikystėj patirtu tardymu, kai tėvas norėjo išgauti kažkokį atsakymą į klausimą „kodėl tu taip padarei?“, turėdamas omeny mano ir draugų neprotingą išdaigą su laukine kate, kuriai pririšome prie uodegos  krepšelį šiukšlių ir padegėme jas (to pasėkoje užsidegė kaimyninio namo palėpė, į kurią  slėptis nurūko vargšas gyvūnėlis), ir negailestingai purtė mane lyg kriaušę, kuri nė už ką nenorėjo atiduoti savo dar neprinokusių vaisių, o aš tik verkiau ir niekaip nesugebėjau rasti tinkamų žodžių paaiškinti – kodėl aš taip padariau.
Pramerkęs akis išvydau nukreiptą į mane policininko žibintuvėlį ir išgirdau jo kartojamą klausimą nežinoma man kalba. Jis kartojo jį ir kartojo, lyg tėvas prieš niolika metų, nežinojau ką atsakyti. Pakreipęs galvą pamačiau dar vieną žiburėlį, klajojantį po kambarį, antras policininkas tyrinėjo įvykio vietą, atidžiai vedžiodamas spinduliu per sienas, grindis ir baldus. Neliko neužčiuoptas ir vyriškis, gulintis negyvas šalia lovos, ir Mario šalia manęs. Mes gulėjome labai arti vienas kito, matyt, per miegus pasidaviau į jo pusę, aš pusnuogis, tik su šortais,  jis visai nuogas ir be varpos, todėl mūsų padėtis vietiniams pareigūnams pasirodė pernelyg daugiaprasmiška. Nusijuokiau, supratęs kokia virtinė klausimų užgulė jų pavargusias nuo įtampos po žemės drebėjimo galvas.

Policijos nuovadoje, į kurią netrukus Kastytis ir buvo nugabentas, šie klausimai įgavo anglišką formą ir reiškė:
a) kas tu esi?
b) kas tas juodaodis be varpos?
c) ką jūs ten veikėte?
d) kodėl nupjovei jam tą varpą?
e) kur ją padėjai?
f) gal suvalgei?
g) kas tas trečiasis?
h) nuo ko jis mirė?
i) gal jis žiūrėjo į visa tai, ką jūs ten išdarinėjot?
j) gal jo širdis neatlaikė egzekucijos?
k) dar kartą klausiu – kodėl tu ją nupjovei? ir pan. arba panašiai, nes Kastytis gerai nesuprato angliškai, o ir tas, kuris sudarinėjo klausimus, aiškiai nelabai gerai irgi  mokėjo anglų kalbą. Bet į visus klausimus Kastyčiui pavyko atsakyti teisingai ir vienintelis atsakymas buvo I don‘t know.
Galiausiai policininkai susiprato perduoti Kastytį į medikų rankas, nes kraujas iš sutvarstytos kojos vis dar sunkėsi, ir budinčiojoje dalyje ant grindų susidarė nemaža bala. Aišku, susirašė visus duomenis, kuriuos Kastytis paslaugiai jiems suteikė: pavardė, vardas, adresas –  Kosciuškos street., Vilnius, Lithuania (vėliau labai to gailėjosi, juk galėjo bet ką primeluoti, kad yra, pvz., Ričardas Bekojis arba Danijos princas). Kas be ko paėmė pirštų anspaudus ir nufotografavo profil-anfas.