kitapus veidrodžio
be pelekų žuvys
nardė
man po kūną
trys skruzdės skrybėlėj
trejybės labirintuos
pasiklydo
nujausdama
viršūnes iškapojau
/paklodėse kirvius sakuotus
suvyniojau/
bet vis tiek
apakę kirai
žūdavo langinėse
----------------------------
apvirto smėlio laikrodis
išnyko vertikalūs horizontai
----------------------------
dabar brydė stikle
matau kitapus
kreivą šypseną
plaukuose
šepetys įstrigo
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-19 10:43:38
Įdomus, originalus - patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2010-07-18 21:37:16
Žinote, laukiu Jūsų tekstų. Nenuvylėte. Gal ir ne iškart susieja įvaizdžiai į vieną lauką, bet ir neišbaigtumo (?) mistika žavi.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-17 22:29:36
Aš skaitau kaip atskiras erdves ir dėstau tarp jų ryšį–vadinamą pusiausvyrą.Skaitant tokiu būdu supratau esmę.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-17 21:34:04
ten, komentare:
'lyrinis interpretavimas/analizavimas ir galiausiai išvadoje užrašytu pirminiu teiginiu"
ir>>su
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-07-17 21:31:53
tos paskutiniosis eilutės parašytos kursyvu, ar ne nuoroda į realiąją erdvę?
jei taip, tuomet kyla mintis jog visas eilėraštis gimęs iš šių dviejų eilučių teiginio, ir išsivystęs kaip 'lyrinis interpretavimas/analizavimas ir galiausiai išvadoje užrašytu pirminiu teiginiu" ?
geras šitas KŪRINYS.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-17 16:24:50
įdomumas :)...patiko
Vartotojas (-a): netobula
Sukurta: 2010-07-17 15:12:07
Primoji eilutė išduoda vietos reliatyvumą. Ramus, sodrus išmąstymas .