Neliko žodžių, garsiai spengia tuštuma.
Medžių viršūnėm slenka juodas rūkas.
Svajonės kartais prasilenkia su tiesa
Jei kasdienybės karuselėj laikas sukas.

Aukštyn-žemyn ir vis ratu ratu,
Ir vėl sugrįžta į pradinį tašką.
Kai norai gimsta be tikrovės pamatų
Tada pasaulis skeldėja ir braška.

Juk kartais lūžta net galingi ąžuolai
Jei audros juos be gailesčio išdrasko.
Juk būna – dyla ir išnyksta net kalnai,
Net žvaigždės, būna, sprogsta ir užgęsta.

Žmogaus širdis nei medis, nei akmuo,
Gyvenimo laužuos ji apdega ir miršta.
Ir tik gyva viltis neleidžia pasiduot.
Ji iš Mirties pakyla ir atgimsta.