Šį sykį Ražas patylės, Pranai, ieškau dažniausiai to, ko man pačiam stinga, net nenujausdamas to stygiaus. Man labiausiai įsiminė šį eilutė "O ikarai vėl ir vėl lipdo vaško sparnus ir vėl skrenda į saulę ir nebesugrįžta." Beveik įkopus į įkalnę, tas beveik taip ir palieka, o įkalnė tampa strimgalve nuokalne...

Gal reikai patylėti.
Man Antanas, Jonas ar Pranas rūpi tik tiek, kiek su jais bendrauju, būnu kažkokiuose santykiuose. O štai tas Žmogus, kuris kaip visų mūdų suma, man labai rūpi... Tad ir gaunasi taip, kad tokiame žmoguje gyvename kiekvienas. Bet sakau, tenka patylėti, nes vėl nuvažiuosiu toli į lankas... Ir Ražas pasakys- o ne, Pranai. Tu manęs nepažįsti, nors gali atsitikti , kad aš jame suradau tai, ko jis net neįtarė, kad beturįs...

Skaityti galima, tokios mintys neerzina, vis dėlto vertinčiau tai ne kaip eilėraštį prozą, bet kaip prasmingą dienoraštinį įrašą. Nepatiko tik knkretūs rojus, Džordanas, Ikaras - jie konkretūs, visiems žinomi, be to - susiaurina teksto erdvę, nepalieka vietosskaitytojo interpretacijoms. tai va.

nors ir amžių nugyvensi ,bet žmogaus iki galo nepažinsi ,nes laikui bėgant,keičiasi ir žmogus.

...perskaičiau ir susimąsčiau...dar kartą perskaičiau: čia juk apie gyvenimo dovaną, apie patį gyvenimą..jis ir yra ir viltis ir tikėjimas ir meilė...labai labai patiko ...liūdnas, bet didingas,,Leisk pažinti tave, žmogau..."...dėkinga, kad dalinatės :) pažinimu

"Mintis apie pažinimo kainą nei nešmėsteli."
Įdomus,sklandus,retorinis,žavus kalbėjimas.

...nuoširdžiai ir jautriai paliestas kito varganas buvimas, vienišumas...Prasmingos mintys.