,, Kaip sukasi galva... Balta... Oro duokit...Žemė tarsi juda... Turiu įsikabinti, nes nugriūsiu... Reikia į lauką...Ten daug oro, galėsiu kvėpuoti... Vaistai rankinėje, bet svarbiausia - kvėpuoti..“
........................................................................................................................................
Balta... Balta antklodė pridengusi išbalusį veidą baltai išdažytoje palatoje. Apkūni moteris, vilkinti baltu chalatu, palinkusi taiso lašelinę.
- Kodėl jūs šitaip? Šitiek vaistų iš karto? Juk nebe paauglė esate. Tos, apkvaišusios nuo nelaimingos meilės, priryja vaistų saujomis, paskui atveža jas čia pusgyves. Atpumpuojam, išplaunam ir paleidžiam iki kito karto. O jūs - moteris metuose - ir šitaip.
- Pavargau ir tiek,- šnibžda sausos  lūpos.
- Tai ne priežastis darytis  galą.
- Nenorėjau žudytis, tik troškau, kad  viskas nustotų suktis, tenorėjau tvirtos žemės po  kojomis.
- Na ir pajuokavot. Krizės ir chaoso metu  įsigeidėte tvirtos žemės. Užmirškit.  Vadinasi, turite ją, galvelę, jei sukasi.
- Kaip laikosi ligonė?- tarpduryje šypsosi akiniuotas veidas.– Aš - gydytojas Liudas, kuris nutraukė jūsų kelionę į ten, kur dar visai ne laikas. Kaip jaučiatės?
- Silpna.
- Tai normali organizmo reakcija. Jis atkakliai kovoja už gyvenimą.
- Bijau pakelti galvą ir pažiūrėti pro langą, bijau atsistoti ir išeiti į gatvę. Bet labiausiai  bijau žmonių, kiekviename iš jų  slypi pavojus. Norėčiau, kad  visi sustingtų lyg tos vaškinės statulos.
- Mes visi ko nors bijome. Aš, garbaus amžiaus vyriškis, bijau naktinių skambučių, mano suaugusi dukra klykia pamačiusi pelę, o seselė Angelė, kiek žinau, niekada nevažiuoja liftu. Tai savotiška fobijos forma, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Svarbiausia - neduoti jai išsikeroti lyg piktžolei.
- Daktare, kaip toliau  gyventi?
- Tai priklauso nuo jūsų. Nuo agorafobijos nemirštama, bet ji gali atvesti prie beprotybės slenksčio. Išdrįsite jai pasipriešinti, vadinasi, gyvensite.
- Sveika, drauguže,- plačiai atlapojusi duris šypsosi Jovita.- Užteks gulėti, kelkis ir maunam į kelionę.  Gamtoje išgaruos visos nesąmonės iš susisukusios tavo galvelės.
- Bet aš negaliu, ir gydytojas tikriausiai neleis.
- O kodėl ne? Manau, kelionė bus geriausias vaistas. Ir prisiminkite, svarbiausia - taisyklingai kvėpuoti.
- Nesijaudinkite, daktare, aš ja pasirūpinsiu. Jau rytoj sukrausiu lagaminą ir išvarysiu į kalnus.  Palakstys siaurais kalnų takeliais ir išgaruos visos fobijos - pastatysim tave ant kojų.
...............................................................................................................................................
- Išsigandai, kad užgulė ausis? Keistuole, juk kylame į viršų, į kalnus, - šypsosi Jovita.
Taip, kirtę Austrijos kampą, pamojavę Lichtenšteinui, nykštukinei valstybei, įsikūrusiai Alpių pakalnėje, atsidūrėme Šveicarijoje. Įtarus pasienietis ilgai žiūrėjo į mano paso nuotrauką, matyt, vaizdelis, kurį pamatė, gerokai skyrėsi nuo originalo, bandančio kirsti valstybinę sieną. Jovitos akinanti šypsena nuginklavo rūstų vyrą ir mes pagaliau atsidūrėme Šveicarijoje, šalyje, kurioje viskas - gamta, klimatas, tarpusavio santykiai, bankų paslaugos, laikrodžiai, sūriai, net šokoladas -subalansuota žmogui. Gidė, ilgą kelionės dalį snaudusi kėdėje, pagaliau užsivedė:
- Šveicarija - tai šalis, pasiekusi aukščiausią gyvenimo lygį Europoje ir įgijusi idealios šalies reputaciją. Tai šalis, kuri 200 metų laikosi neutralumo ir yra išvengusi abiejų pasaulinių karų. Šveicarijoje keturios valstybinės kalbos, o du trečdalius jos teritorijos užima kalnai.
- Užteks tų chrestomatinių žinių, - Jovita užsuko mikrofoną, - geriau pasižiūrėkim pro langą.
Iš tiesų, už lango - kitas pasaulis: baltos kalnų viršūnės, mėlynas ir lygus ežerų vanduo, sraunios kalnų upės, netikėti skardžiai, pakalnėse tvarkingos ir kuklios šveicarų sodybos, idealiai nušienautos pievos, pakalnėse ropojančios karvės ir avys - tikrai, ne lietuviško kraštovaizdžio dalis. Dairėmės aplinkui, aikčiojome, žiūrėdamos spalvoto filmo juostą ir sunkiai suvokiančios, kad tai iš tikrųjų tiesa. Įvažiuojame į tunelį, keleiviai, vykdydami linksmus vairuotojo nurodymus, smagiai ploja, mano draugužė kažkur dingsta autobuso gale.
- Jovita, kur dingai?
- Ploja tunelyje tik tamsuoliai, nežinantys, kad  tuo metu reikia bučiuotis.
- Tu ką, - nuryju seiles, - bučiavaisi?
- Taip aš čia tau ir sakysiu tiesą,  pasikankink, geresnė būsi.
Gidė įtartinai gąsdina, kad  mūsų laukia keli išbandymai - net du pakilimai į kalnus. Taigi, mes prie stačiausio pasaulyje funikulieriaus į Pilatus viršukalnę. Jovita stumte stumia  mane į mažą kabiną, nekeliančią man jokio pasitikėjimo. Pagaliau jai tai pavyksta,  tvirtai įsikabinu į turėklus,  stipriai užsimerkiu.
- Atsimerk, aš tau kai ką paėmiau, kad būtų drąsiau, - tiesia brendžio butelį draugė.
- Tu ką, išprotėjai, gidė gi įspėjo, kad kalnuose alkoholio negalima, deguonis ir taip išretėjęs.
- Tai tada atsimerk kaip žmogus ir pasižiūrėk, koks grožis.
Dreba rankos ir kojos, bet kalnų grožis padaro savo. Apačioje lieka jaukūs namukai, o iš slėnių gilumos ataidi karvių varpelių skambėjimas. Užplūsta emocijos, prieš akis atsiveria nepaprasta smaragdinio Keturių kantonų ežero panorama. Pusiaukelėje persėdame į gondolą ant lyno - vienu metu pasijuntu lyg paukštis... Spiegiu, kažkas pritaria... Pagaliau mes viršuje, darosi šaltoka, nors, pasak legendų, čia, Pilatus kalno viršūnėje, gyvena ugnimi besispjaudantis drakonas. Jovita reikalauja, kad pakiltume į aukščiausią tašką, tenka laipteliais palypėti į viršų. Laiptai slidūs, turėklai nelabai tvirti, o aplinkui - skardžiai, sniegas ir akmenys. Atsargiai pavinguriavę siaurais kalnų takeliais, atsipūtėme kavinėje, bet staiga vieną kalno pusę užgulė sodrus debesis. Viskas paskendo rūke. Leistis į apačią buvo drąsiau, kai buvome  ant žemės, pakėlėme galvas aukštyn - viršukalnėje vėl buvo giedra.
Kitą dieną – antrasis pakilimas kalnų traukiniu, vingiuojančiu spirale į uolų, ledo ir sniego karalystę. Tai Jungfraujoch - aukščiausia Europoje esanti geležinkelio ir pašto stotis. Ledynų panoraminėje aikštelėje atsiveria nuostabūs vaizdai, aikčiojame grožėdamiesi trijų kalnų viršūnėmis. Gegužė jau įpusėjo, todėl čiupinėju sniegą, Jovita ima daryti gniūžtes ir rinkti komandą žaisti karą. Prisėdu kavinėje ir žiūriu į linksmai kvailiojančią draugę. Teisi buvo gidė sakydama, kad nusileidę iš kalnų žmonės nuoširdžiai šypsosi.
Vėliau dar buvo Liucerna, vadinama Šveicarijos perlu, prie miegančio liūto ( paminklas karuose žuvusiems šveicarų kariams) Jovita kartu su vietiniais pankais surengė įspūdingą foto sesiją, naivūs turistai puolė fotografuoti besistaipančią mano draugę, įtikinėdami vieni kitus, kad tai žymi Holivudo žvaigždė, kurios pavardės, deja, niekas kažkodėl neprisiminė. Vėliau panašią foto sesiją ji surengė visai japonų grupei, Berne fotografavusiai įspūdingus fontanus. Jovita pusnuogė skraidė šokančių fontanų lietuje, šokinėjo, juokėsi, klykavo, dainavo, galiausiai ėmė šokti lambadą - tuo sukeldama visuotinius žiūrovų aplodismentus. Kunkuliuojančius Reino krioklius ji dramatiškai palygino su savimi, o Arės upės tarpeklyje jai kažkodėl buvo nuobodu. Man patiko siauručiai upės tarpeklio takeliai, kabančios olos ir šniokščiantys kriokliai. Įžūli kalnų upė čia išgriaužė vagą ir nudažė vandenį pilkai balta spalva. Neskubėdama vaikščiojau ir grožėjausi šiuo gamtos šedevru, kuris priminė manąjį gyvenimą, tie patys pakilimai, nuosmukiai, nepraeinamos olos ir galingi kriokliai. Kaip dažnai žmogus visą jam skirtą laiką praleidžia kovodamas su savimi, savo baimėmis ir  demonais, užmiršdamas apie tai, kad ir didžiausias priešas gali virsti draugu.
......................................................................................................................................................

,,Koks gražus ruduo. Spalvų paletė nudažė medžius, kurie tarsi susiliejo su senamiesčio namų fasadais į vieną margaspalvę drobę. Dar keletas žingsnių  ir būsiu namuose. Mano galva, ji vėl sukasi... Žemė kyla. Leidžiasi, vėl kyla... Man reikia oro... Svarbiausia - kvėpuoti... Turiu įsikabinti... Nežiūrėkit į mane, prašau....“