Tą vėlų birželio 10 dienos vakarą Balninkuose  ilgai prisiminsiu...
Įšėjęs kaip visada pasivaikščioti prieš miegą, išgirdau neįtikėtino skambesio paukščio giesmę.
Čiulbėjo lakštingala. Jos čiulbėjimas buvo toks garsus ir aiškus, kad sustojau, norėdamas pamatyti, kur ji tupi.
Apsidairius, akys nukrypo į sodą, ant vienos iš obels šakų. Sustojau, ir kaip mažas vaikas džiaugiausi, tuo ką girdžiu.
Praėjus kelioms dienoms mano mažoji draugė vėl nudžiugino mane savo giesme. Šį kartą nustebau dar labiau, nes sužinojau, kad šio nuostabaus balso savininkė susisuko lizdelį prie pat mano namo lango.
Slinko dienos. Vis dažniau mano žvilgsnis nukrypdavo ten, kur gyvena lakštingala.
Vieną vakarą nustebau pamatęs, kad iš lizdelio kaišioja galvas trys maži pūkuoti jaunikliai.
Nuo šiol kiekvieną rytą pažvelgdavau į jos lizdelį. Lakštingala tupėjo, visiškai nebijodama manęs.
Sulaukęs svečiuosna savo mamos parodžiau savo mažytę paslaptį. Mama džiaugėsi dar labiau už mane. Žinojau jos meilę gamtai, tad negalėjau nepasigirti.
Po kelių dienų Mama išvažiavo į miestą, o aš likau vienas.
Vieną naktį mane pažadino keistas garsas. Tarsi kažkas liptų lietvamzdžiu ant stogo. Papurčiau galvą, įgnybiau sau į ranką norėdamas įsitikinti ar kartais nemiegu. Na ne. Įsiklausiau dar kartą, bet keistas garsas nepasikartojo. Nusiraminau ir užmigau.
Rytą kaip visada norėjau pasveikinti savo mielą gyventoją žvilgsniu, deja lizdelis buvo pasviręs ir tuščias. Ant lietvamzdžio buvo likę tik purvini katino letenų pėdsakai...
Praėjus kelioms savaitėms mama klausė, kaip gyvena lakštingala?
Pasakiau, kad ir toliau mane džiugina savo giesme. Tik aš vienas žinojau, kad tai yra melas, bet teisybės neįšdrisau pasakyti ir nežinau ar pasakysiu ją ateity.
O tas vėlus  birželio 10 dienos vakaras Balninkuose dar ilgai išliks mano atmintyj...