22

po to kai jau viskas pasibaigs
ir sunkios rolės iškankins
nukris uždanga de la vie
sueis bent valandai
draugai pažįstami savi
o gal nebus ir šito suėjimo
tik baltos smiltys apkabins
ramybės valandą
nežinomą kaip tylus vėjas
atėjęs pažadinti manęs

23

jau vėjas atsrūva
toksai lengvutis lyg iš dausų
ir vasara užgieda lėtą išėjimo giesmę
iš laiko žydėjusio vainiklapiais trapiais
bet degina kaitra
ir tuščias apgaulingas laikas
staiga pažvelgia į akis
lyg juodas šūvis
tiesiai ir širdin

24

kai gražiai verkia dangus
ir žemė džiaugiasi lyg vaikas
matyt ateina tyras laikas
sudėt prie Viešpaties kojų
tai ką turėjai kitados
ir nesvarbu ar juoksis ar raudos
kadais tave mylėję akys
taip ašaros iš Aukštybių man pasakė
ašaros nuplovę tolimojo kelio dulkes

tęsinys bus