„Ar myli mane?"
Nepaliaujamai skamba
Lyg malda…
Tarsi mantra
Neleidžia nurimti…
Tarsi būtų sunku
Tik ištart tokį menką,
Tokį paprastą… švelnų…
(Taip…) Beveik nesigirdi…

– Ar myli mane?..
Išbadėjusios lūpos
Taria taip,
Kad net žvaigždės sekundei nutilo...
Ir suklusę sužiuro
Į mėlyną rūką...
šilko sniegu į miegančią žemę pažiro...

– Ar myli mane?
Medžių šakos pakilo
Ir lapus tarsi delnus
Į dangų atvėrę
Sušvytėjo... Lyg degtų...
Auksinis medus
Iš varinių žiedų
Šakomis nutekėjo...

– Ar myli mane?
Debesis net sustingo...
Susijaudino taip,
Kad pamiršo, kur skriejo,
O iš rankų iškrito
Ąsotis skaidrus,
Ir sidabro lietus
Ant laukų išsiliejo...

Ar myli mane?
Vėjai pakeitė kryptį,
Ir, sugavę vien aidą
Tų žodžių švelnumo,
Suvyniojo apsvaigusiam
Pienės pūke,
Kur parskriedamas
Švelniai prigludo...

Aš myliu tave...
Ir tyla, suvirpėjus lig dangaus
Pakraščių, bangomis nusirito,
Ir visa amžinybė...
Visa „visuma“,
Prisipildžiusi meilės
Ugningos, Nušvito…

Susitraukė lig grūdo
Ir dirvoj Dievo rankų,
Šio gyvenimo šoky,
Meilės sėkla išdygo…
Tarsi mantra gyvybės
Širdies plakime,
Nepaliaujant kartoja –
Aš myliu tave…

2006 03 19