Trumpiausią naktį metuos
Aš klaidžiojau šilo takais.
Tylu šile, tik krankia varnos
Ir pušys šnara ramiai.

Šile gūdu, tačiau norėčiau
Viena pabūti
Ir mįslę atspėti
Pušų seserų.

Štai, rodos, jau supratau
Jų tylią šneką.
subraška šakos vis garsiau
Ir pradeda sekti seną sakmę:

-Oi, augom, augom
Mes, dvi seserėlės,
Pas motinėlę augom
Be rūpestėlių.

O, kai užaugom,
Mes, dvi seselės,
Lieknos, aukštos,
Kaip girios pušelės,

Oi, tai atjojo
Gražus  bernelis
Ir išviliojo
Jauniausią seselę.

Gražiai kalbėjo,
Mylėti žadėjo
Ir išgabeno
Svetimon šalelėn.

Bet neišbuvus
Ten nė metelių,
Išgirdo sesulė
Motulės balselį.

Ir prašė seselė jauną bernelį,
O, kad išleistų ją tėviškėlėn,
Kur teka Nemunėlis,
Kur gyvena jos motinėlė.

O kai sugrįžo seselė jauna
Savon tėviškėlėn
Pas motinėlę,
Bet... motinėlės jau nėra.

Tik rado seserėlę,
Ant kranto laukiančią,
Sūrias ašarėles
Nuo veidelio braukiančią.

Susikabino seselės
Tvirtai rankomis.
Pavirto pušelėmis
Ant Nemuno kranto.


1980m.liepa