Buvau septynerių. Tądien buvo karšta, saulėta vasara. Miškai dvelkė šiluma, kvepėjo pušimis ir uogomis. Mūsų, vaikučių, buvo labai daug. Braidžiojom po tankų, vešlia žole apaugusį Valkininkų mišką, vaikiškai krykštavom ir nerūpestingai džiaugėmės, nors auklėtojos buvo griežtos... Kelias vaikų grupeles jos išvedė žemuogauti. Vaikams tai ne pats maloniausias užsiėmimas kaitrią vasaros popietę, tačiau gudruolės prižiūrėtojos buvo tai numačiusios, tad ir atlygį sugalvojo - surinktas žemuoges parduosime pakelėje, o už surinktus pinigėlius visi gaus po ledų porciją. Kaip čia ne uogausi, kai po "sanatoriškų" pietų pasiūlo ledų...
Rinkau savo mažučiais piršteliais uogas ir atsargiai dėjau į auklėtojos įteiktą kibiriuką – kad tik nesusitrintų, neižtižtų. Girdėjau, kaip vaikai šūkavo - berniukai erzino mergaites, o šios, sulaukusios dėmesio, it paukštytės klegėdamos bėgdavo šalin, slėpdamos po gėlėtais sijonukais savo laibas baltas kojeles. Pamenu, tą popietę ir aš gavau pirmąjį bučinį – pasalūnišką, netikėtą, privertusį išrausti kaip žemuogę...
Visai netyčia su pussesere, kuriai tuomet buvo šešeri, kiek nuklydome nuo grupės. Šūkavimai šiek tiek nutilo, tačiau draugės tarškėjimo išvengti nesisekė... Aš rinkau, o ji nežinia apie ką vapėjo, lyg vijurkas sukosi netoliese, išdygdama tai šen, tai ten. Menu jos pamaivišką manierą – papūstas lūpytes, ilgas blakstienas, kuriomis nenustodavo žavingai mirksėti, lyg norėtų savo mergaitišku žavesiu užburti visą pasaulį, išriestą liemenį ir vieną atkištą kojytę, kuria ko nors klausdama nekantriai trepsėdavo, laukdama atsakymo.
Žemuogė – pirštukai – kibirėlis, žemuogė – kibirėlis, žemuogė žemuogė žemuogė... Užhipnotizavo mane. Pradingo auklėtojos, įkyrūs berniūkščiai, net pusseserės kvaksėjimas nutilo. Pagaliau atsidūriau miške. Tarp uogų, medelių ir pušų... Jų kamienai tada buvo tokie platūs, neapimčiau jų taip, kaip mamos liemenį retsykiais apglėbdavau. Pakėlusi akis aukštyn, pro nešvarius akinių stiklus tuomet pamačiau, kokios pušys aukštos. Kur kas labiau reikėjo galvelę užversti, kad pamatyčiau plačiai išsikerojusią pušies galvą, nei kad reikėdavo norint pamatyti mamą. Įsiklausiau... Tai, ką išgirdau tą dieną, lydėjo mane visą gyvenimą. Taip ramiai, taip švelniai ošė pušys, skleisdamos pačią didžiausią ramybę, kokią tik buvau anuomet sutikusi.... O kaip siūbavo jų viršūnės! Rodėsi, ėmiau pati su jomis siūbuoti ir ošti… Maža mergaitė tarp daugybės dangun besiremiančių, globojančių ir guodžiančių pušų. Tai truko vos keletą sekundžių, o širdin įsirėžė labiau nei prabėgę metai...
„Raimonda! Tik pažiūrėkite, vaikai, visi plušame, uogas renkame, o ji sau svajoja atsistojusi! Kaip tau ne gėda? Manai, kiti vaikai tau ledų uždirbs? Marš prie grupės rinkti uogų! Matėte, vaikai, Raimonda nerenka uogų, tai ir ledų, vadinasi nenori.“ Paklusau, žinoma. Nė neatsisveikinusi su pušimis vėl įnikau į "darbą"...
Atmintis ištrynė viską – vaikų veidus ir vardus, auklėtojų riksmus, žaidimus, raudonus kvepiančius pirštukus, prekybą uogomis šalikelėje, kelią parduotuvės link, ledus, laižomus nutilusio pusseserės liežuvio... Neištrynė tik pušų ošimo, vilties paragauti žadėtųjų ledų ir šaltos auklėtojos širdies. Tai, ką išgyvenau tą dieną, lydėjo mane visą gyvenimą. Tuomet, kai mama buvo šalia, ir dabar, kai ji ošia man kartu su pušimis.