-Nebijok, dukryte, tai tik griaustinis. Jis dar kartą garsiai sukosės ir nurims. Tada grįšime į  kambarį, aš paseksiu pasaką apie Pelenę.
Šiandien vėl griaudžia. Tik ne perkūnija ir ne įpykusi audra siaučia už lango. Aš- Zadare, sename ir gražiame Kroatijos mieste. Čia gyvenu jau trejetą metų, atrodo, kad toli, praeityje, liko tėvynė, gimtieji namai, o dabar čia, tolimame krašte prie Adrijos jūros, yra mano naujieji namai, mano šeima- mažoji Marija ir tas juodaakis Mikolko, kuris susuko man galvą ir prižadėjęs rojų žemėje atsivežė mane čia ( tik gerokai vėliau supratau, kad didelė klaida yra tikėti viskuo, ką sako vyrai). Tada jis ir papasakojo senąją legendą, jog kadaise Dievui sukūrus pasaulį angelai nešė maišą įvairių gėrybių, kurias norėjo išbarstyti po visą pasaulį. Tačiau pasirodė velnias ir pabandė atimti maišą. Maišas praplyšo ir visos gėrybės ir grožybės išbyrėjo virš Kroatijos.
Pirmosios dienos svečiuose iš tikrųjų priminė pasaką: kalnai, kurių  šlaitai ir slėniai apaugę  bukų, ąžuolų, spygliuočių miškais, nuo kalnų čiurlena  upeliai ir krenta  kriokliai. Mane pasitiko kraštas, išlepintas saulės, pasipuošęs  raudonais  bugenvilijų žiedais, dekoratyviais opuncijų krūmais, levandomis, rozmarinu, palmėmis, vynmedžiais ir ežerais, kurių smaragdiniame vandenyje drąsiai nardo žuvų pulkai, atrodo, gaudyk laimikį rankomis, jūros toliai, salos ir salelės, žuvėdros, mojančios sparnais, net delfinai įkaitusioje jūroje šokantys aistringą meilės šokį. Pirmoji mylimojo  dovana- taikos ir gėrio simbolis-  alyvmedis, kurį prieš daugelį metų pasodino jo senelis. Tik tada sužinojau, kad šis medis- svarbiausias Viduržemio regiono augalas, gyvena per 1000 metų. Įsimylėjau kaip piemenė ( taip sakė mano mama),  ,,pasižiūrėsim, kaip dugną dėsim,“- kaskart paskambinęs tvirtino tėtis. Ištirpau žiūrėdama į mylimojo akių gelmę, apsvaigau nuo kalnų didybės ir saldžių kvapų. Tikėjau, kad pasaulyje negali  nutikti nieko blogo, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojom.
1991 metai. Bombardavimas prasidėjo netikėtai. Buvo karštas liepos mėnuo, kelius užplūdo autobusai, kuriuose alpo perkaitę turistai, nesuprantantys, kas  vyksta. Slėpėmės rūsyje, mano Marijai tebuvo penki mėnesiai. Mikolko blaškėsi- negalėjo palikti mūsų vienų, tačiau pareiga tėvynei buvo stipresnė. Jie taikė į gražiausius senamiesčio pastatus: IX šimtmečio Švento Donato bažnyčią, senąjį universitetą, jūros vartus, penkių šulinių aikštę.  Jie norėjo atimti ir Plitvicą, gražiausią vietą žemėje. Čia Mikolko man pasipiršo, čia,  užburiančioje krioklių ir ežerų  karalystėje,  pagarsėjusioje savo įvairiaspalve vandens gama ( nuo žydros iki žalios ar nuo pilkos iki mėlynos), širdis padūkėlė neleido abejoti. Naktimis, kai mieste kelioms valandoms įjungdavo elektrą, užkalę langus storomis antklodėmis, skubėjome gyventi: gaminti maistą, prausti vaikus, skalbti ir lyginti.  Į Lietuvą tris ilgus mėnesius jokios žinelės. Vėliau, kai mudvi su Marija atsidūrėme Slovėnijoje, kur gyveno pani Rada, tolima Mikolko giminaitė, ilgai tylėjau paėmusi telefono ragelį. Verkti, dejuoti ir ką nors pasakoti nebuvo jėgų. Tėvai prašė, tiesiog maldavo grįžti atgal į Lietuvą, taip ir buvau nusprendusi, bet vieną akimirką supratau, kad negaliu. Ten liko mano Mikolko, kuriam ši žemė šventa, kiekvienas jos akmuo aplaistytas ašaromis ir krauju. Likau ir aš, nes mylėjau savo žmogų, jo žemę, jo namus. Ir taip penkerius metus. Jie išėjo palikę užminuotus laukus, kuriuos papuošė juodi kaukolės ženklai. Viename iš jų žuvo Mikolko jaunesnysis brolis, visai dar berniūkštis. Jie išėjo sugriovę ištisus kaimus, sunaikinę sodybas, išardę kalnų kelius, sujaukę žmonių gyvenimus, sutrypę jų sielas. Liko tik žaizdos ir  negyvi kalnų akmenys. Tada ir suvokiau skaudžiausią gyvenimo pamoką-  žmonija prieš daugelį metų nusprendė valdyti pasaulį, vadinasi, ji privalo prisiimti visą atsakomybę už savo darbus. Karas lieka karu- nėra jame visai teisių, tik beribis skausmas, netektis ir praradimai.
Greitai prabėgo tie dvidešimt metų. Temsta. Šalia manęs gražuolė kroatė Marija, puikiai šnekanti lietuviškai, ir mano juodaakis Mikolko.  Apvalus saulės kamuolys tingiai leidžiasi į ramią jūrą, tolumoje praplaukia išdidus keltas, sukeldamas bangų raibuliavimą, kuris virsta užburiančia jūros vargonų muzika. Žmonės kalba, kad ši vienintelė pasaulyje Dievo, gamtos ir žmogaus rankų sukurta muzika turi stebuklingų galių- ji gydo sužeistą sielą. Išsigydėm, nes tikėjom, kad gyvensim. Pasveikau ir aš, nes pamilau šią žemę, kalnus, jūrą ir tave, mano Mikolko.