Nevenkim žodžių: Tėvynė, Meilė, Duona, Motina -
Gražesnio skambesio dar niekas nesukūrė,
Kaip tas, kuris kasdieną širdį, sielą sotina,
Kuris nuo lopšio mus pakėlė ir gyvent užbūrė.

Nevenkim žodžių didelių, taurių, prasmingų,
Jų banalybės dulkės nepasiekia,
Kartais vienu žodžiu žmogus tampi galingu,
Jei neša savyje jis ugnį - tiesą.

Kaip dirvoj vagą verčiantis aštrus noragas
Nuo darbo nerūdija, bet tik švyti,
Taip pat ir žodis, parinktas su meile, geras,
Kalboj ir knygoj spinduliu matyti.

Neišmainykim žodžių paprastų, lengvų, senųjų
Į pigų pasimaivymą naivių beždžionių,
Nepuoškim trispalvės savos spalvų šiltųjų
Dar plunksnom svetimom, fazanų, povų.

Plačiam pasauly visko gali būti -
Palikti vienišu, nesuprastu, be duonos,
Bet ir tada nereikia aimanuot, nuliūsti,
Lietuviškoj dainoj ieškok paguodos.

Nevenkim žodžių: Tėvynė, Meilė, Duona, Motina,
Jais būkime išdidūs, stiprūs ir laimingi,
Jeigu gyvenime keliai mus kartais ir nutolina,
Tai kalboje išlikime tie patys ir vieningi.