Viskas subėga į vieną upę: mintys ir kelias, kuriuo aš turiu nukeliauti. Svajonės, džiaugsmas ir liūdesys, visi mano pergyvenimai  susipina, suteka į vieną vagą, į upę  ir lydi mane per visą mano laiką, kol aš einu savo keliu, kurį privalau nueiti, noriu to ar nenoriu, tai tik mano. Kiekviena diena veda mane vis artyn ir artyn link man nubrėžtos ribos...
O kas už jos? Kas gi ten manęs laukia? Gal tas kelias ir toliau tęsiasi, tik pasisuka kita kryptimi? Gal jis daro posūkį, apsisukdamas šimtą aštuoniasdešimt laipsnių ir grįžta atgal? Gal aš juo vėl eisiu, bet jau visai kitokia?
         Kitos bus mintys, kitos svajonės, kitoks džiaugsmas ir kiti pergyvenimai ... Gal bus ir kitas pasaulis? Kas manęs, ne, kas mūsų visų laukia ?
O kol kas aš vis dar einu. Teka mano gyvenimo upė, skalaudama krantus, nuplaudama gruntą ir nešdama nuosėdas. Tai skubėdama, tai lėtėdama, persipynusi mintimis, pergyvenimais, džiaugsmu bei nuoskaudomis, išeidama iš krantų, vandeninga ir gili, lėtėdama, beveik snaudžianti, iškamuota vasaros karščių, tokia negili ir siaura, kad atrodo, kiekvienas sugebėtų per ją peršokti. Tada ji tampa tokia bereikšmė, žiūrėk – tuoj, tuoj visai išdžius ...
Bet ne. Mano upė dar nenuplukdė  mano gyvenimo  vandenis iki ribos, pažymėtos lemtimi ir skirtos tik man vienai. Atgyja vėl naujos mintys, svajonės, siekiai, vėl džiaugsmo ir nemigo naktys, vėl sielos pakilimai ir nuopuoliai... Ji vėl teka mano gyvenimo vaga gili, susimąsčiusi, truputį atsargesnė, bet vis dar jaunatviška jėga.
Tekėk, mano upe, neišsek. Tik nepavirsk į ploną siūlą, kuris vingiuoja, kol visas susigeria į smėlį.
Ir nelieka jokio pėdsako, kad čia kažkada virpėjo gyvybė. Nebelieka nieko...Tik dar kurį laiką kai kas, gyvenęs prie tavo gyvenimo upės kelio, tave dar prisimins...Taip, ten tekėjo upė, ten buvo to žmogaus kelias...