Kantrybės sklidini krantai.
Buvo. Atleiski.
Kad gėriau ją, o tu kramtei.

Dabar – bekraštė dykuma...
Vėlu.
Suprasti, kad kantrybė – ne guma.

Ir senka senka senka...
Daugiau neleisiu.
Kad paleistum mano ranką.

Todėl pati paleisiu!

Dieve, pavargęs žilagalvi.
Nurimk.
Aš sau – likimo kalvis.

Tad noriu savo rojaus.
(Ir atskiros pagalvės).
Priimk.
Te siekia žemę kojos.

Ir vyrai glamonėja...
Nereikia. Ne mane.
Tik (be)dieviškas idėjas.

Kaip kine –

                                       Tavo pasakų fėja

P.S. visiems laikams išėjo.