Šiame darbe tikrai per daug pesimizmo. Nereikėtų bijoti, kad jaunoji karta apleis žemę. Lietuva pilna pavyzdžių kuomet būteeeeeeent tie, jauni ir tvarkosi geriausiai. Čia ne tik į Jūsų, Dalija, bet ir į savo daržą akmenį metu. KIek keistoka pradžioje aprašyta darbų eiga. Kiek žinau tai akmenys nuo dirvos renkami tuoj po suarimo ir kultivavimo. Na, gal ir po sėjos dar, bet jaun tik vienas kitas išsiverčia. neretai pirma vasarojaus yra ruošiama žemė ir pasėjami brokai. po to vasarojas ir iš karto sodinamos bulvės. Ir tikrai nėra taip. kad šie darbai atliekami neskubant. Jei tik oras leidžia tai ir naktimis žmonės dirba, nes viena pavasario diena daigams rudens mėnesį atstoja

Nuostabu...Ačiū...
Vakar buvau Lietuvos ekologinių ūkių konferencijoje Zarasų rajone Antazavėje, visai kitoje Lietuvos pusėje nei Jūsų aprašytame...Ten sutikau vieną ūkininkę, nuostabų žmogų, saugančią gamtą, ąžuolus, savo ežerą, sudiržusiomis nuo darbo rankomis, bet su džiaugsmo ašara akyse, bučiuodama, jai dovanotą naminės duonos kepalą, mus visus priėmė kaip artimiausius gimines...Patikėkite, tame krašte ir akmenų sočiai ir duona labai skalsi. Stovi, stovi ir stovės per amžius Lietuvos moterys, sudiržusiomis nuo darbo rankomis, kas akmenį, kas duonos kepalą prie širdies priglaudę...Tuom ir galinga ir nemirtinga mūsų LIETUVA...Dar kartą ačiū už nuostabų kūrinį...Gaila, bet aš taip parašyti nemoku, tad Jūsų kūrinį in mėgstamus pasiimu...

...jaudinančiai...ir poetiškai...

Manau, kad tai toks gan retas atvejis, kuomet bandymas supoetinti prozos kūrinį, jam pakenkė.