O tu myli tyliai, prakeiktas žvėrie,
ko vis tyliai?



pasiveja
genasi
rytas
praplikęs
ir senas
kalbas
į malonųjį nieką
pavertęs
laidais
galvotrūkčiais lekia
pro šalį
žali
okeanai
ir daužo krantus
juos vėliau
tu visus
nutapai

stebėtojo juokas
ir būdas
kaip balto pirato
ir gersim arbatą
kai vėjas
pašokęs
nukris
į tavo rankas
ir žegnosim visus
kurie mato

galėsim išeit
ar užmigti
jei reiks
pasivys