Antanas skubėjo žvyruotu pamiškės keliu. Pečius svėrė sunkus nešulys. Galvojo apie gražią moterį, gyvenančią vienkiemyje, kuri ir vaikšto lengvai, ir juokiasi lengvai, ir net verkia lengvai. Ir pati – lengvutė, mažytė. Kaip plunksnelė. Panaši į gerąją pasakų fėją. Galvojo ir bijojo tikėti, atrodė, kad mąstymas ir baimė gali moterį, kur nors paslėpti. Kad visi žodžiai apie ją taip pat gali išnykti.
Žilaplaukis vyras stovėjo priešais miegančią sodybą. Buvo tykus rytas. Atrodė, žengsi žingsniuką ir prapliups garsai, atsiras judėjimas. Antanas gėrėjosi tyla, gėrėjosi sodyba; ją rugių laukas laikė apglėbęs, kaip motina snaudžiantį vaiką.
Cyptelėjo vyriai. Tarpdury stovėjo moteris. Žengė žingsnį, lyg ir nežengė, kažkas palengvino ir sulėtino judesius; jie tapo lyg pailginti, nesibaigiantys kokia linija, o ištisi. Kaip bangos vidury jūros.
Tai moteris. Tai labai graži moteris.
- Cha, - nusijuokė Vasilisa. - Jūs pas mane?
- Pas Vasilisą.
- Pataikėt, - vis dar juokėsi moteris. Nepiktai ir negarsiai. Lengvai. Ir nuėjo lengvai. Tarsi kas nunešė.
Antanas suskubo iš paskos. Jau matė Vasilisą žydinčioj pievoj ar saulės nutviekstą skaidriam upės vandenyje.
Jis sėdėjo kambaryje prie stalo ir kimšo gardžias vaišes. Moteris jas vis nešė ir nešė. Valgysiu, kol numirsiu, galvojo Antanas, kad tik galėčiau matyti ją ir ieškoti tos linijos, paprastos linijos, kuri išsakytų ir parodytų Vasilisą. Lengvutę ir gražutę. Vėjo pakeltą plunksnelę.
Kieme vaikščiojo Vasilisos senelis. Pikta veido išraiška. Sukumpęs per kelius ir liemenį. Vilkėjo senu švarku ir movėjo plačiomis kelnėmis. Atrodė gan juokingai. Senelis galvojo: miestietis. Paišo. Ko jam čia? Ar mieste nebėra apie ką teplioti?
- Pailsėti atvykai, - paklausė.
- Taip, -  tarė Antanas. - Rytoj imsiuosi darbo.
Sakė, o matė einančią Vasilisą. Judančią kaip banga. Lengvai, plastiškai. Dieve mano, mąstė dailininkas. Ar išeis kada ta linija?
Galvojo: jos nepaprašysi; ji baugšti kaip stirnutė.
- Kaip dirbti? - stebėjosi senelis. - Nei šis, nei tas.
- Gal šis tas ir išeis.
Rytą Antanas atsikėlė anksti. Medžių viršūnės maudėsi  skaudžiai raudonuose saulės spinduliuose.. Dūzgė bitės rugiuose. Miške nerimo paukščiai. Dailininkas įsitaisė pačiame kiemo viduryje. Pasistatė molbertą, dažus, prisegė drobę ir sustojo. Sustojo ne tik veiksmai, bet ir mintys. Ne, mintys nesustojo, jos judėjo toliau, bet taip toli nuo molberto, toli nuo tapymo; jos nežinojo, ką tapyti. Antanas nematė jokios linijos. Tik vienodai pilką drobę. Vyras supykęs, susirinko mantą ir grįžo trobon. Kambaryje buvo tik senelis. Jis ilgai žiūrėjo į rūkantį ir tylų Antaną ir žinojo, kad šis tas neišėjo. Žinojo ir tylėjo. Paskum abu, išgirdo žingsnius. Gal labiau pajuto. Pakvipo šviežiu pienu. Vasilisa vis stovėjo; tai ji ir kvepėjo šviežiu pienu.
Senukas ištarė:
- Antanai, grobk ją, kol laisva.
- Niekus kalbi, - atsakė ir išėjo.
- O tu ko miegi? - pyktelėjo senelis.
- Niekus kalbi. Antanas teisus – niekus, - sutiko Vasilisa.
Kieme jo nebuvo. Moteris nuėjo į pamiškę. Žilaplaukis dailininkas stovėjo atsirėmęs į medį. Kai Vasilisa priėjo, jis pagalvojo, jog dabar reikia paprašyti.
Moteris palietė jo petį ir pamažėle pati prisiglaudė prie vyro kūno. Antanas ištarė prašymą. Ji išsigando ir tapo kita. Suglebusi, apsunkusi, pablyškusi. Nebeliko gražios lengvos Vasilisos. Antanas pagalvojo: o kuri tikroji Vasilisa? O jei rytoj ji taps dar kitokia, ką aš nutapysiu? Galvojo: kas įsibrovė  į jos vidų ir ją pakeitė? Gal tai baimė? Gal prašymas?
Antanas apkabino moterį, bučiavo jos lūpas, pro jas veržėsi tyli slogi aimana.
Vyras vis tebebučiavo ir tebeglamonėjo moterį, kuri staiga ėmė keistis, teisingiau, ji tapo vėl graži ir lengva, ėmė šypsotis ir šypsotis. Ir tada grįžo stiprybė. Vyras, išvydęs ankstesnę Vasilisą, atšlijo; jis jau žinojo, jog daugiau nebeprašys.
Galvojo: tai nėra baisu, nėra negražu.
Vakare Vasilisa paskambino tėvui:
- Koks yra Antanas?
- Patiko? - šypsojosi tėvas. - Žinau, kad patiko.
- Geras ar blogas žmogus?
- Geras, - nedvejodamas atsakė tėvas.
- Aš jam būčiau gera žmona?
- Tu būtum maža ir lengva jo moteris.
- Šaipaisi. Gal su Antanu būsiu laiminga.
- Ir gerai, Vasilisa.
Kambaryje nebuvo tamsu. Pro langą krito įžambi mėnulio šviesa. Vasilisa stovėjo nuoga ir apžiūrinėjo save veidrodyje.
- Cha, - nusijuokė moteris. - Aš graži. Todėl jis ir paprašė.
Ji mintyse išmetė veidrodį ir jo vietoj pastatė skvarbias Antano akis. Būtinai skvarbias.
- Ne, - pasakė Vasilisa. - Niekuomet, Antanai. Žinau, tai nėra baisu, nėra negražu. Tai žmogiška. Bet niekada.
Staiga kažkas šmėkštelėjo už lango. Ji prisiglaudė prie stiklo. Žvilgsnis skverbėsi į tamsą, tačiau nieko neišvydo. Pasirodė, pagalvojo.
Antanas stovėjo per kelis žingsnius nuo lango. Tarsi pakvaišęs. Mintys lėkė lyg pašėlusios. Jas raižė skaudžiai raudona, lyg deganti linija; ji atsispindėjo dailininko akyse. Jis vis netikėjo, jog tai ta linija. Vyras užsimerkęs trynė ir trynė akis. Linija vis tebedegė.
Vasilisą pažadino riksmas. Kieme tampėsi senelis su Antanu. Jie šaukė vienas kitam.
Lauke išvydo apverstą molbertą, ištaškytus dažus, sutraiškytą paletę.
Ji pastatė paveikslą ir pagalvojo: tarsi save. Paskui, ištiesusi rankutę, palietė drobę, bijodama, varžydamasi. Atrodė, jog pirštų galiukais sruvena nuogo kūno šiluma, nuo prisilietimo šiurpsta oda.
Drobėj buvo ji. Apgaubta melsvos ir šaltos mėnulio šviesos. Stovėjo nuoga prie veidrodžio ir grožėjosi savo kūnu. Kaip vakar. Vasilisa pagalvojo apie šmėkštelėjimą už lango. Ji atsisuko į besipešančius ir tik dabar išgirdo:
- Paleistuvystė! - šaukė senelis. Vis norėjo nusigauti prie paveikslo. Antanas atkakliai jį laikė, ir šaukdamas:
- Tai ne paleistuvystė! Tai grožis!
- Jam grožis pliką užpakalį paišyti! Paleistuviai!
Vasilisa dar sykį pažiūrėjo į paveikslą ir sušuko:
- Baikit!
Keista, bet vyrai nustojo tąsytis.
- Kas tai? - paklausė moteris, rodydama pirštu į molbertą.
- Paveikslas: „ Vasilisa gražioji“.
- Ne! - riktelėjo senukas; jam vis dėlto pasisekė pagriebė molbertą, ir purtydamas, iškėlė jį į viršų. - Čia Vasilisa paleistuvė!
Ir norėjo trenkti paveikslą žemyn, bet kažkur prapuolė jėgos, pyktis, rankos suglebo, sulinko ir karojo lyg negyvos, tarsi vielgabaliai. Molbertas pamažu išslydo iš atgniaužtų pirštų ir smigtelėjo žemėj. Rankos iš lėto nusileido, paskum save, tarsi nusitempė pečius, suriesdama juosmenį. Senelis tapo sulinkęs, užguitas, prislėgtas; jis vargiai nukiūtino trobon.
Naktį Vasilisa išgirdo beldimą. Ji pagalvojo apie Antaną. Pripuolusi prie lango, pamatė nežinia nuo ko tamsoj žibančias senelio akis.
- Aš sunaikinau tą paleistuvystę, - pasakė senukas ir vis kišo galvą pro atvertą langą. Vasilisa tylėjo; jos kūne šėlo pyktis.
- Kur lendi?! - suriko moteris ir nustūmė senelį. Jis klestelėjo ant žemės ir suspiegė:
- Paleistuvė tu! Dabar tikrai paleistuvė!
Rytą Vasilisa ir Antanas stovėjo kieme prie sudraskyto paveikslo. Drobė buvo smulkiai ir kruopščiai suplėšyta.
- Pasistengė, - pasakė dailininkas.
- Gydytojas mano, kad senelį ištiko nervinis priepuolis, - ištarė moteris. - Nereikia tokių paveikslų tapyti.
- O kokius?
- Nežinau.
- Atvažiuosiu dar.
- Gerai.
Tolo žilaplaukis dailininkas; jo pečius svėrė sunkus nešulys. Ten, jau pamiškėj pagalvojo: gal niekada daugiau nebeteks regėti tą skaudžiai raudoną liniją.