Šešėliu baltu klaidžiojau nakty,
Aplink - mažyčiai žiburėliai tviska.
Mėnulio nebylioj aky matau
Gyvenimą, pavirstantį į obeliską.

Apsisuku – šešėlis šalimais,
Toks šviesiai pilkas, visas ūkanotas.
Mane pakviečia: eikš kartu,
Nubriskime per pievas, per rasotas.

Sušvinta saulės spinduliai,
Pro rūką – žiedlapiai alsuoja,
Plaštakė, virtus drugeliu,
Varpelio skambesy pulsuoja.

Mes brendam, skleidžiasi gėlių žiedai,
Pakvimpa vilkdalgiais miglotais.
Rasos lašu mane vedies.
Pasaulis švelniai garbanotas.

Pražydęs rytmečiu dangus,
Gaivinančiai abu apglėbia,
Pavirtę paukščiais, skleidžiame sparnus,
Tačiau greit nutupiam į žemės glėbį.

Šešėliu baltu vėlei aš esu,
Tapai tu tamsiai pilku, pasitraukei,
Vienai per pievas bristi per sunku.
Saulėlydi, manęs palauki...